Trys smalsūs varliukai sumanė pažinti pasaulį, todėl paliko tvenkinį ir nepaisydami pavojų leidosi į kelionę. Netoli tvenkinio stovėjo iškilusi graži sodyba.
Trys varliukai pirmiausia užsuko į kluoną. Juos pastebėjo dvi vištos ir apsidžiaugusios pasitaikiusia proga paįvairinti kasdienį meniu, atstačiusios aštrius snapus puolė keliauninkus.
Varliukai buvo vikrūs ir greiti. Kaip tik tuo metu sodybos šeimininkas pastatė prie tvarto durų kibirą pieno. Keliais šuoliais varliukai pasiekė kibirą ir murktelėjo. Atsikvošėjo piene. Iš pradžių varliukams labai patiko plaukioti piene ir jie smagiai paišdykavo. Tačiau greitai keliauninkai sunerimo. Suprato, kad jiems reikia kuo greičiau iš čia dingti. Juk supykęs šeimininkas – daug pavojingesnis nei vištos…
Varliukai visokiais būdais bandė ropštis lauk, bet kibiro sienelė buvo stati ir slidi. Pirmasis varliukas buvo pesimistas. Kartą kitą pamėginęs, nusprendė:
-Niekada iš čia neištrūksime. Mums galas.
Praradęs viltį varliukas nuskendo.
Antrasis varliukas buvo intelektualas, nuodugniai išstudijavęs skysčius, šuolius ir jų fizinius dėsnius. Nieko nelaukęs jis pradėjo skaičiuoti atstumą iki kibiro krašto, kibiro diametrą, šuolio trajektoriją, kūno svorį, žemės trauką, pagreitį. Suradęs tinkamą formulę, nusitaikė ir šoko iš visų jėgų. Bet…skaičiuodamas nepagalvojo apie kibiro rankeną. Susitrenkė galvą, apalpo ir nugrimzdo į kibiro dugną.
Trečiasis varliukas nė akimirkai nesustojo plaukiojęs ir kojelėmis iš visų jėgų teliūškavęs pieną. Pienas pamažu pavirto standžiu sviestu, į kurį atsispyręs varliukas iššoko iš kibiro.
Kad ir kaip klostytųsi reikalai, niekada nepraras vilties. Imkis veiklos. /Bruno ferero „Trumpi pasakojimai sielai”/.
Gražios dienos, Jurgita:)
