Pirmieji vaikų piešiniai, kurie suaugusiesiems neretai atrodo tik bereikšmės keverzonės, dažniausiai yra negerbiami, iš jų pasišaipoma. Psichologų teigimu, tai, kaip juos priimsime, ir bus svarbus mažylio sėkmingos ateities vystymosi garantas.
Susitapatina su piešiniu
Meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė sakė, jog kai vaikas ima piešti pirmuosius savo piešinius, tėvai turėtų rodyti teigiamas, džiaugsmingas emocijas, nes su savo darbeliu mažylis tarsi susitapatina.
„Vaikai dažnai nesugeba žodžiais išreikšti savo išgyvenimų, problemų. Todėl ypač svarbi bendravimo forma, kurią atžala nesąmoningai pasirenka dar labai anksti, yra piešiniai. Juose užfiksuojami ir įprasminami vaiko išgyvenimai, nusivylimai ar džiugios akimirkos”, – pasakojo meno terapeutė.
Pašnekovė priminė ir puikiai visiems žinomas istorijas, kai dailininkai ir jų sukurti kūriniai tapdavo neatskiriama jų asmenybės dalimi.
„Pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis taip ir neatidavė garsiosios „Džokondos” savo užsakovui. Paveikslas kabėjo jo lovos galvūgalyje iki pat mirties. Arba kita istorija – Vincentas van Gogas, nutapęs autoportretą su aprišta ausimi, nusipjovė savo kairę ausį”, – kalbėjo Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė.
Aiškinti nepatariama
Kaip teigė meno terapeutė, piešdamas vaikas realizuoja save. Specialistė pasakojo, kad proceso metu mažylis apsigyvena savo kūrinyje.
„Jeigu šis procesas šiurkščiai nutraukiamas, vaiko noras „pasižymėti” lieka ir visą likusį gyvenimą. Atsiranda psichologinis poreikis ir noras parodyti save. Jeigu atžalai bus leidžiama išreikšti save, namuose kabės fotografijų, piešinių, jau būdamas vyresnis vaikas nepaišys ir ant mokyklos sienų ar suolų. Psichologai pataria leisti laisvai piešti mažiesiems, kitaip vaikas įvairius ženklus bandys palikti vedamas piktų tikslų ir darys tai sąmoningai”, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, kai tėvai namuose randa pripiešta kur nereikia, neretai vaiką bara, reiškia nepasitenkinimą ar net naudoja fizines bausmes.
„Vaikui ima formuotis baimė, jog jam palikus pėdsaką, jis bus nubaustas. Jeigu atžala bus kritikuojama vaikystėje, jai bus aiškinama, jog ji nemoka piešti, baimė išreikšti save gali likti visam gyvenimui. Vėliau tokiam vaikui bus sunku atsakinėti klasėje prieš mokytoją ir bendraamžius, viešai pasisakyti ar kalbėti”, – pasakojo Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė.
Anot jos, vaiko savarankiškumas turi būti ugdomas nuo pat mažumės.
„Kai mažylis ima piešti savo pirmuosius piešinius, jokiu būdu nereikia jam trukdyti: nerekomenduojama jo mokyti, rodyti, kaip piešti geriau. Jis pats natūraliai turi pereiti nuo vieno vystymosi etapo prie kito. Tai – labai svarbus laikotarpis. Jeigu vaikas po truputį mokysis pats, vėliau vis geriau orientuosis aplinkoje”, – kalbėjo Jurgita.
Priklausomybės dėl nesavarankiškumo
Meno terapeutė įspėjo, jog daugelis gebėjimų, reikalingų suaugusiesiems, vaikui susiformuoja iki 6 metų. Vėliau vaikai jau mokosi iš tėvų ir aplinkos. Jos teigimu, patys giliausi pojūčiai vaikams vystosi labai anksti – jau iki 9 mėnesių įgyti santykių patyrimai turi įtakos visam likusiam gyvenimui.
„Vaikas nuo mažų dienų su meile turi mokytis paliesti popieriaus lapą, kantriai uždaryti flomasterio dangtelį, užsukti guašo dėžutę, švariai nuplauti teptuką, jam reikia parodyti, kaip švelniai teptukas liečia popierių”, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, tinkamai ugdant savarankiškumą vaikystėje, suaugęs žmogus gebės priimti jam pačiam tinkamus sprendimus, pasirinkti profesiją, turės stiprų saugumo jausmą, jaus savo vertę, suvoks savąjį „aš”.
„Priešingu atveju nuolatinis vidinis konfliktas, meilės trūkumo jausmas, džiaugsmingų emocijų stoka, psichologinis nestabilumas gali nuvesti prie lošimo aparatų, kur išlošdami žmonės gali pirmą kartą gyvenime pajausti užplūstantį džiaugsmo pojūtį. Dėl šaltų santykių su tėvais jie to nejusdavo namų aplinkoje. Kiti pasirinks kitus nepasitenkinimo gyvenimu slopinimo būdus ir taps priklausomi nuo kito žmogaus (tarpasmeninių santykių), alkoholio ar narkotikų”, – aiškino Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė.
