Įsižeidėte? Kažkas įskaudino? Tada atsispausdinkite šią mantrą, eikite prie veidrodžio ir išraiškingai skaitykite tol, kol nuoskauda išgaruos:)
Aš esu labai svarbus kalakutas ir neleidžiu, kad kas nors elgtųsi pagal savo prigimtį, jei ji man nepatinka. Aš labai svarbus kalakutas ir savo įsižeidimu nubausiu kiekvieną, kuris pasakys ar pasielgs ne taip, kaip aš tikiuosi. O! Tegul pamato, kaip tai svarbu – mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo klaidas. Nes aš labai, labai svarbus kalakutas!
Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš taip nevertinu savo gyvenimo, kad man net negaila praleisti visą bevertį laiką savo nuoskaudų apmąstymui. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo tam, kad skirčiau šias minutes savo nuoskaudoms prisiminti. Ir man tas pats, kad šios dažnai pasitaikančios minutės suguls į valandas – valandos į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti metų metus su savo nuoskaudomis – nes aš nevertinu savo gyvenimo.
Aš nemoku žiūrėti į save iš šalies. Aš taip nemoku pamatyti savęs iš šalies, kad taip niekada ir nepamatysiu savo surauktų antakių, papūstų lūpų, savo sielvartaujančio veido išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas atrodau iš šalies ir niekada pats nepasijuoksiu iš savo nevykėliškumo.
Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas ginti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu į bet kurį, peržengusį mano nusibrėžtas ribas. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos lentelę ,,Atsargiai, piktas šuo” ir tegu tik pabando kas nors jos nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis ir man nusispjauti, kad per tas sienas pats nieko nebematysiu. Nebematysiu, net kas vyksta anapus, bet už tai mano pažeidžiamumas bus saugus.
Aš labai priklausomas nuo kitų. Aš taip priklausomas nuo kitų, kad negaliu nepastebėti nė vieno žvilgsnio, nė vieno žodžio, nė vieno gesto. Aš nuolatos seksiu kiekvieną, ir nuolatos vertinsiu, ką jie tuo nori pasakyti apie mane. Ir jei aš nuspręsiu, kad tai, ką jie galvoja apie mane yra neteisinga, – tai aš jau parodysiu jiems, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie mane supa turi pabrėžti mano privalumus, išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jie pasielgs ne taip. Aš įsižeisiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai aš nuo jų priklausau.
Aš – kitų vergas. Aš kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – yra už tai atsakingi. Ne aš – jie – yra kalti dėl to, kas su manimi darosi. Ne aš – jie – turi kažko imtis, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku būti marionete – juk aš – kitų vergas.
Aš padarysiu iš musės dramblį. Tarsi leisgyvę musę aš paimsiu kito padarytą klaidą ir įžvelgsiu joje asmeninį įžeidimą. Savo dienoraštyje aš neparašysiu, koks puikus pasaulis, aš parašysiu, kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip labai aš juos myliu, aš geriau pusę dienos skirsiu tam, kuris mane įskaudino. Man teks į tą leisgyvę musę prileisti labai daug savo ir kitų žmonių energijos, kad padaryčiau iš jos dramblį. Juk musę labai lengva nuvyti ar net jos nepastebėti, o dramblio – nepastebėti neįmanoma. Todėl aš iš musių darau dramblius.
Aš vargšas, toks vargšas, kad neturiu savyje nė lašo kilnumo – kad galėčiau atleisti, nė lašo autoironijos – kad pasijuokčiau, nė lašo dosnumo – kad galėčiau nekreipti dėmesio, nė lašo išminties – kad neužkibčiau, nė lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tokių lašų, juk aš labai, labai ribotas vargšas.
Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užgauna mano nelaimingumą. Juk aš labai svarbus kalakutas, bet nevertinu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu iš musės išpūsti dramblį, aš labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir, iš esmės, vargšas. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai nelaimingas.
Ar dar norite žaisti nuoskaudas?
(Versta ir rusų kalbos).
