Ar galime valdyti kūno procesus pasitelkdami psichologinius metodus? Be abejonės. Todėl, kad kūnas – tai išorėje pasireiškiantys procesai, kurie prasideda mūsų psichikoje. Ir atvirkščiai: psichiką veikia tai, kas vyksta mūsų kūne. Kaip šiuos procesus sujungti į vieną darnią sistemą, kuri tarnautų gerai savijautai? Šiame darbe meno terapeutui padeda natūralios, gamtos sukurtos medžiagos, tarp jų – smėlis ir vanduo.
Smėlio terapijos naudojimo pradininku laikomas Karlas Gustavas Jungas – šveicarų psichiatras psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas bei moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas. Aš pati šios metodikos ilgą laiką mokiausi iš medicinos mokslų daktaro, psichiatro Aleksandro Kopytino, kuris vadovavo mano diplominiam darbui meno terapeutės kvalifikacijai įgyti. Mano sukauptos žinios bei praktika leidžia sėkmingai taikyti smėlio terapijos metodiką savo darbe su bet kurio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais, įskaitant autistus, bei suaugusiaisiais, kuriuos kamuoja emocinis išsekimas, chroniškas nuovargis, tam tikros lėtinės ligos.
Meno terapija nėra meno pamokėlės. Čia nekeliamas uždavinys sukurti kokį nors rezultatą: paveikslą arba smėlio skulptūrą. Atvirkščiai: meno terapeutas padeda išvengti iš sąmonės kylančios kūrybinio proceso kontrolės, siekdamas išvaduoti žmogų nuo „aš nemoku, nežinau…“
Smėlio terapijos metu ne tik suaktyvinama vaizduotė, bet ir vyksta dialogas su savo vidiniu pasauliu. Žmogus įgyja galimybę išreikšti jį, „konkretizuoti“ suteikdamas formą. Kai vidinis vaizdas įgauna formą, žmogui paaiškėja ir vidinio dialogo prasmė.
Labai svarbu yra tai, kad vizitas pas meno terapeutą vaikui nesukelia baimės. Jis čia tiesiog žaidžia, kuria, fantazuoja, tuo tarpu patyręs specialistas stebi ir koreguoja tai, ką reikia koreguoti, padeda vaikui geriau pažinti ir susidraugauti su ta savojo Aš dalimi, kuri jam nematoma ir kelia baimę.
Jurgita Valiulienė, psichologė, meno terapeutė
Visos teisės saugomos.
