Skyrybos: pabaiga ir pradžia
Visi tėvai savo vaikams nori gero. Tačiau, norėdami padaryti „kaip geriau”, kartais jie elgiasi „kaip visada” – ypač ekstremaliomis aplinkybėmis, kai nesąmoningai, tiesiog nevalingai atkuria elgesį, kurio patys vaikystėje išmoko iš savo tėvų.
Kiekviena šeima, kiekvienas jos narys susiduria su įvairiais gyvenimo išbandymais. Tam tikri iš jų kartojasi, todėl juos galima aptarti bendrai, tačiau kiekviena šeima su šiomis panašiomis problemomis tvarkosi skirtingai. Vieniems pavyksta pereiti per ugnį ir išsaugoti sąjungą arba bent jau apsaugoti savo vaikus nuo skaudžių nudegimų, kitiems nepavyksta nei pirma, nei antra.
Kodėl?
Pabandykime pažvelgti iš šalies ir užčiuopti tam tikras vertingas pamokas.
Krizės
Patyrę šeimos santykių psichologai seniai pastebėjo tam tikras žmogui būdingas krizes, kurios, be abejonės, keičia ir jo santykį su aplinkiniais. Garsi amerikiečių šeimos psichoterapeutė Virdžinija Satir (Virginia Satir) yra nurodžiusi 10 gyvenimo krizių.
- Nėštumas ir vaiko gimimas.
- Laikotarpis, kai vaikas pradeda kalbėti.
- Vaiko socialinė adaptacija: metas eiti į darželį arba mokyklą.
- Vaiko paauglystė.
- Vaikas užauga ir palieka namus.
- Vaikas tuokiasi, šeimoje atsiranda nauji nariai.
- Moters menopauzė.
- Vyro seksualinio aktyvumo sumažėjimas.
- Gimsta anūkai.
- Miršta vienas iš sutuoktinių.
Kitas žinomas šeimos psichoterapeutas Ričardas Bevanas Ostinas (Richard Bevan Austin) išskiria 5 šeimos gyvenimo stadijas.
- Įsimylėjimas.
- Vedybos (atsakomybės prisiėmimas, įsipareigojimas).
- Vaikų gimimas, su tuo susijusios karjeros problemos.
- Vaikai palieka namus.
- Senatvė.
Kiekviena iš šių stadijų paprastai sukelia rimtų problemų. Jos gali tapti ir skyrybų priežastimi.
Skyrybos
Nesiimsiu spręsti, ar skyrybos yra „blogis”, ar „gėris”, nes kiekvienu konkrečiu atveju atsakymas bus kitoks. Faktas tas, kad skyrybos yra ir „pabaiga”, ir „pradžia”. Tai vieno gyvenimo modelio (tėvai ir vaikai kartu) pabaiga ir kito gyvenimo modelio (tėvai atskirai, vaikai su tėvais irgi skyrium) pradžia.Priimkime kaip faktą tai, kad skirdamasi pora ieško modelio, „kaip geriau”.
Šiame straipsnyje nenagrinėsiu priežasčių, kodėl sutuoktiniai (ar vienas iš jų) pasirenka šį sprendimą kaip geriausią, dėl to, kad skyrybos prasideda kur kas anksčiau, nei jos užfiksuojamos faktiškai ir juridiškai. Atidžiai sekdami priežasčių pėdsakais galiausiai atsidurtume kiekvieno iš partnerių vaikystės (santykių su tėvais) labirintuose, o šio straipsnio tikslas – kitas. Tikslas – aptarti, kaip neperduoti vaikams tokios savo patirties ir tokių savo nuostatų, kurios jiems ateityje kliudytų sukurti savo šeimą. Ne tik sukurti, bet ir susitvarkyti su ją ištiksiančiomis krizėmis. Juk mes išties norime savo vaikams tik gero.
Tačiau viena yra norėti, o kita – padaryti. Deja, būtent antrajai daliai žmogus dažnai pritrūksta jėgų. Iš savo darbo patirties pasakysiu: nepamesti iš akių tokio tikslo (pirmiausiai rūpintis vaikais) nėra lengva. Besiskiriantiems tėvams, kad ir kaip jie stengiasi nesužeisti savo brangių atžalų, būna labai sudėtinga atsisakyti savo ambicijų, pamiršti įžeistą orumą, patirtą neteisybę ir nuoskaudas. Išsiskyrimas – tai ilgas vidinis procesas, reikalaujantis daug dvasinės energijos, tai labai sunkus darbas su savimi. Reikia atrasti savyje daug stiprybės, kuri leistų pereiti ir savo asmeninį skausmą (būtent pereiti, o ne apeiti, nuneigti, ignoruoti), ir tuo pat metu pasirūpinti vaikais.
Vaikai
Kad ir kokia sudėtinga būtų situacija, visada galima rinktis, kaip elgtis ir kokį konfliktų sprendimo pavyzdį parodyti vaikams. Realybėje netrūksta pavyzdžių, kaip tėvai ne sprendžia, bet dar labiau gilina konfliktus, skatina abipusę neapykantą. Atsidūrę aklavietėje, jie kreipiasi į vis įtakingesnes ir aukštesnes institucijas ir laukia, kol kiti tinkamai sureguliuos jų ir vaikų santykius. Tuo tarpu laikas, skirtas sveikiems vaikų įgūdžiams ugdyti, bėga pro šalį. Vaikai stebi ir patys perima iš tėvų jų įpročius – nevaldomai lieti pyktį, kaltinti, linkėti blogo, žeminti ir t. t.
Kaip savo elgesiu parodyti, jog ir sudėtingoje situacijoje galima išlikti tvirtam, geranoriškam, kultūringam? Pirmiausiai – būti sąžiningiems ir atviriems su savo vaikais.
Tėvų negalima „atšaukti”
Ar tėvai pasako apie savo griūvančius santykius tik užuominomis, ar nieko nepasako, – vaikai bendrą atmosferą jaučia patys. Jeigu jiems trūksta informacijos, jie šią atmosferą jaučia kaip grėsmę. Jie nežino, kas dabar bus, kas jų laukia. Todėl pirmutinis svarbus dalykas, kurį galite padaryti dėl savo vaikų, – tai su jais kalbėtis, jiems viską paaiškinti. Apsieikite be savo santykių analizių ir vienas kito kaltinimų. Pasakykite, kad mama su tėčiu nuo šiol nebebus vyras ir žmona, todėl gyvens atskirai, tačiau nepaisant to, jie niekur nepradings, liks mama ir tėčiu ir mylės vaikus taip pat, kaip iki šiol.
Mielos mamos, dėl to, kad jūs išsiskyrėte su savo vyru, jūsų vaikai nenustojo mylėti savo tėčio. Jie netapo nebe jo vaikai, o jis netapo mažiau tėtis jiems. Kad ir kokie skausmingi būtų jūsų tarpusavio santykiai, tėčio negalima „atšaukti”, pakeisti jo savo giminaičiais, draugais ar juolab brangiais daiktais ir pramogomis.
Kaip minėjau, skyrybos yra naujo santykių modelio pradžia. Nuolat sau priminkite, kad tai jūsų, suaugusiųjų, o ne vaikų pasirinkimas, ir padėkite jiems išgyventi su tuo susijusius jausmus. Jūs nusprendėte, kad taip bus geriau. Atskirkite, kas yra „geriau” jiems, ir kas yra geriau vaikams, ir neplakite šių dviejų sričių į viena. Nenuspręskite už vaikus, ar jiems geriau matyti tėtį kartą per savaitę, ar kas vakarą, ar tik kas vasarą. Paklauskite pačių vaikų.
Jūs nebesate vyras ir žmona, bet jūs visada liksite savo vaikų tėvai. Kaip vaikai yra jūsų gyvenimo dalis, taip ir jūs esate jų gyvenimo dalis. Jūsų bendra praeitis yra ir visada bus jų gyvenimo dalis. To neištrinsite, kad ir kaip norėtumėte, kad ir kaip stengtumėtės. Pripažinkite, kad ji buvo, atraskite kuo pasidžiaugti (juk nebuvo viskas nuo pat pradžių vien blogai) ir leiskite tuo džiaugtis savo vaikams. Tegu jie jaučiasi esantys meilės, o neapykantos vaisius.
Laikantis tokio požiūrio, kur kas lengviau sprendžiami ir visi kiti klausimai – susiję su vaikų buitimi, materialiais aspektais ir pan. Toks požiūris leidžia vaikams lengviau pergyventi tėvų išsiskyrimą, nejaučiant virš jų galvų pakibusios grėsmės.
„Ne dėl jūsų kaltės”
Antras dalykas, kurį tėvai turėtų padaryti pasirinkę skyrybas kaip sprendimą, – tai akcentuoti ir išaiškinti vaikams, kad jie dėl to nekalti.
Paminėsiu pavyzdį. Konsultavau paauglę, kuriai buvo pripažinta depresija. Jos tėvai buvo išsiskyrę prieš keletą metų. Mergaitė augo su mama. Kai mama ištekėjo dar kartą, santykiai su ja visiškai pašlijo – kaip ir mergaitės sveikata. Ją persekiojo mintis, kad būtent ji paskatino buvusios šeimos griūtį. Paauglė papasakojo, kad prieš daugelį metų, kai ji buvo maža, kartu su tėčiu nuvyko pas senelius, o ten buvo švenčiama vartojant alkoholį. Tėtis pasigėrė, nebegalėjo vairuoti, ir ji paskambino mamai, kad juos parsivežtų. Netrukus po to tėvai išsiskyrė. Skyrybų priežasties mergaitė nesuprato, jai niekas nepaaiškino, todėl ji pati nusprendė, kad tėvai išsiskyrė dėl to, kad ji tada verkdama paskambino mamai. Ši mintis ir kaltės jausmas kaip gaisras išplito jos sieloje ir labai smarkiai pakenkė sveikatai.
Skiriasi du suaugę žmonės, kurie nebegali būti kartu. Pasakykite vaikams, kodėl nebegalite būti kartu. Trumpai ir labai aiškiai. Pasakykite, kad jūs irgi išgyvenate sunkų, pilną emocijų (nerimo, baimės, nusivylimo…) periodą, kad išsiskyrimas ir jums sunkus, tačiau jūs esate atsakingi suaugę žmonės ir su viskuo susitvarkysite – kiek įmanoma neskaudindami vieni kitų. Ir išdrįskite pridurti, kad jums labai gaila, jog šis sprendimas palies jų kasdienybę, nes vaikų kasdienybėje daug kas pasikeis.
Jeigu vaikų gyvenime planuojami dideli pokyčiai (pvz., gyvenamosios vietos, mokyklos pakeitimas, galbūt naujo nario – patėvio, pamotės – atėjimas į šeimą), jokiu būdu to nenutylėkite. Pasakykite viską atvirai ir leiskite vaikams išsakyti savo požiūrį, savo jausmus – kad ir kokie audringi jie būtų.
Kas aš: meilės ar neapykantos vaisius?
Blogiausia, ką galite padaryti savo vaikams, tai naudodamiesi jais kaip priemone keršyti buvusiam sutuoktiniui. „Keršyti” – tai nebūtinai kaip nors fiziškai. Dažniausiai keršijama kalbant apie tėtį ar mamą nepagarbiai, jį išjuokiant, įžeidinėjant arba nekalbant visai – tarsi jo niekada nėra net buvę. Atminkite, kad vaikas, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis netekęs vieno iš tėvų, kurį laiką jaučiasi nevisavertis ir atstumtas.
Peikiant buvusį sutuoktinį dažnai nesąmoningai siekiama ir kito tikslo – vaiko draugystės ir paramos, kuri užpildytų likusią tuštumą. Būtent todėl vieniša likusi mama (ar tėtis) staiga savo vaikams tampa ne mama, o „geriausia draugė”, kuri ne tik bando patraukti į savo pusę įvairiomis nuolaidomis dėl disciplinos, bet ir išpasakoja intymias paslaptis, klausia patarimo, šitaip atimdama iš vaiko laimę būti tik vaiku.
Dažna išsiskyrusi moteris teigia, kad nenori leisti vaikų pas tėtį savaitgalį, nes po to su jais „neįmanoma susišnekėti”. Čia esama tam tikro paradokso. Psichologiniai tyrimai rodo, jog kuo labiau buvę sutuoktiniai tarpusavyje konfliktuoja, tuo agresyvesnis vaikas yra gimdytojo, su kuriuo gyvena, atžvilgiu. Jeigu mama prieš susitikimą nerimauja, o po susitikimo visada vaiką tardo, tikėdamasi negatyvios informacijos, tai šie susitikimai vaikui tampa ne džiaugsmu, o stresu. Vaikas, draskomas kaltės (išduoda mamą) ir vidinių prieštaravimų (ilgisi niekam tikusio tėvo), nebesusigaudo savo jausmuose. Iš čia – ir „neįmanoma susišnekėti”.
Tik nuo tėvų priklauso, ar jų skyrybos vaikams bus sudėtingas laikotarpis, atvedęs prie reikšmingų permainų, ar gili dvasinė trauma, sužalojusi juos visam gyvenimui. Ar jie laikys save šio pasaulio meilės, ar neapykantos vaisiumi. Ar supras abu tėvus, ar visą gyvenimą bus draskomi prieštaravimų.
Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė, psichologė meno terapeutė.
Publikuota” „Tavo vaikas”
