Vaikiškomis keverzonėmis ištepliotos namų sienos – ne tragedija. Tą turėtų įsisamoninti visi tėvai, norintys, jog jų atžalos kurtų sėkmingą savo gyvenimo ateitį. Suaugusiojo akimis nieko verti mažylių „šedevrai“ iš tiesų yra jų vidinio pasaulio išraiška.
Anot J. Valiulienės, skaudinanti kritika, neįvertinimas arba nuvertinimas, aiškinimas, jog vaikas nemoka piešti gali pagimdyti baimę, kuri lydės jūsų atžalą visą likusį gyvenimą. Asmeninio archyvo nuotr.
Meno terapeutės Jurgitos Valiulienės teigimu, piešdami vaikai į savo kūrinį sudeda viską, ko nemoka pasakyti žodžiais. Piešinys jiems – ir bendravimo forma. Todėl tėvai pirmuosius savo atžalų darbelius turėtų vertinti rodydami teigiamas, džiaugsmingas emocijas.
„Vaikai dažnai nesugeba žodžiais išreikšti savo išgyvenimų arba to, kas juos slegia, kelia nerimą. Todėl ypatingai svarbi bendravimo forma, kurią mažylis nesąmoningai pasirenka labai anksti, yra piešiniai. Juose užfiksuojami, įprasminami vaiko išgyvenimai, nusivylimai ar pergalės“, – pasakoja meno terapeutė J. Valiulienė.
Jos teigimu, piešimo proceso metu vaikas apsigyvena savo kūrinyje. Ir jei šis procesas grubiai nutraukiamas, vaiko noras parodyti save lieka ir visą likusį gyvenimą. Jeigu atžalai bus leidžiama išreikšti save, namuose kabės fotografijos, piešiniai, jau būdamas vyresnis vaikai nepaišys ir ant pastatų sienų.
Psichologai tėvams visuomet pataria leisti laisvai piešti, kitaip mažasis kūrėjas įvairius ženklus bandys palikti vedinas piktų tikslų ir darys tai sąmoningai.
Dažnai namuose radę ištepliotas sienas ar baldus tėvai pirmiausia puola barti ar net naudoja fizines bausmes. Tuomet vaikui ima formuotis baimė, jog jam palikus pėdsaką, jis bus nubaustas. Skaudinanti kritika vaikystėje, neįvertinimas arba nuvertinimas, aiškinimas, jog vaikas nemoka piešti, gali pagimdyti baimę, kuri lydės jūsų atžalą visą liksuį gyvenimą. Vėliau tokiam vaikui bus sunku atsakinėti klasėje prieš mokytoją ir bendraamžius, suaugus viešai pasisakyti ar kalbėti, teigia J. Valiulienė.
Anot jos, vaiko savarankiškumas turi būti ugdomas dar labai ankstyvame amžiuje. Ypač svarbu nenurodinėti kaip piešti geriau. Vaikas natūraliai turi pereiti nuo vieno vystymosi etapo prie kito. Tai – labai svarbus laikotarpis. Jeigu mažylis po truputį mokysis pats, vėliau tai padės jam geriau orientuotis aplinkoje.
Meno terapeutė įspėjo, jog daugelis gebėjimų, reikalingų suaugusiesiems, vaikui susiformuoja iki 6 metų amžiaus. Vėliau vaikai jau mokosi iš tėvų ir aplinkos.
„Patys giliausi pojūčiai vaikams vystosi labai anksti – jau iki 9 mėnesių įgyti santykių patyrimai turi įtakos visam likusiam gyvenimui.Vaikas nuo mažumės su meile turi mokytis paliesti popieriaus lapą, kantriai uždaryti flomasterio dangtelį, užsukti guašo dėžutę, švariai nuplauti teptuką“, – sako J. Valiulienė.
Pasak jos, tinkamai ugdant savarankiškumą vaikystėje, suaugęs žmogus gebės priimti jam pačiam tinkamus sprendimus, pasirinkti profesiją, turės stiprų saugumo jausmą, jaus savo vertę, suvoks savąjį „aš“.
Priešingu atveju nuolatinis vidinis konfliktas, meilės trūkumo jausmas, psichologinis nestabilumas gali nuvesti prie lošimo aparatų, alkoholio ar narkotikų, kuomet bandoma pagauti momentinį laimės ir džiaugsmo pojūtį, kuris, žinoma, yra apgaulingas ir turi liūdnų pasekmių, pažymi meno terapeutė J. Valiulienė.
