Savarankiškumo trūkumas – vaikystės pasekmė

Vaikystėje įgytas savarankiškumas turi didelę reikšmę asmenybės brandai ir tolimesniam vaiko formavimuisi. Dažnai mažyliai, už kuriuos viską atlikdavo tėvai, suaugę patiria psichologinių problemų.

Reikia nuoširdaus bendravimo

Kaip teigė meno terapeutė ir psichologė Jurgita Valiulienė, mūsų gyvenimo sėkmę, pasiekimus, įsitvirtinimą, saugumą, savarankiškumą, santykius su artimaisiais, kolegomis, socialine aplinka, emocines būsenas, psichologinį stabilumą, taip pat ir fizinės sveikatos lygį lemia kraitis, kurį gauname dar vaikystėje.

„Tėvai daugiau laiko turėtų skirti vaikui, išgirsti, ką jis sako, ką jaučia. Neretai suaugusieji atžalą leidžia į daugybę būrelių, užsiėmimų, perka brangius žaislus, tarsi norėdami pabėgti nuo tikro pabuvimo su vaiku. O jiems labai reikia tėvų meilės, dėmesio, nuoširdaus žvilgsnio. Tik tada mažieji augs sveiki ir mokės šypsotis širdimi“, – įsitikinusi J.Valiulienė.

Anot jos, mokslininkų atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad daugelis asmeninių savybių yra įskiepijamos ir įsišaknija jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

„Mažyliai, už kuriuos nuolat viską atlikti skuba gimdytojai, užaugę virsta „eglutėmis“, vėliau stovi rankas išskėtę ir laukia, kol mama aprengs, užsegios, užriš batus ar pamaitins. Tiesa, po kelerių metų tokie vaikai būna baudžiami ir barami pamirštant, kad svarbiu vystymosi laikotarpiu tėvai viską atlikdavo už savo vaiką. Neretai suaugusieji dar prideda ir bauginimą: susitepsi, nukrisi, užsigausi“, – kalbėjo psichologė.

Neugdo savarankiškumo

J.Valiulienė prisiminė vieną pavyzdį, kaip šešių mėnesių Sofija jau nuo ketvirto mėnesio pati mokėsi įsidėti čiulptuką į burnytę teisingąja puse.

„Kartais jos darbas trukdavo net ilgiau nei pusę valandos. Nei Sofijos mama, nei močiutė nesikišo į mažosios užsiėmimą. Kodėl? Nes labai svarbu vaikui jau nuo kūdikystės leisti pačiam siekti savo tikslų, kad užaugtų savarankišku žmogumi“, – kalbėjo psichologė.

Jos įsitikinimu, tai, koks vaikui bus sukurtas santykis su jį supančiu pasauliu, turės įtakos visą likusį gyvenimą.

„Dažnai pastebiu, jog tėveliai su savo vaikais elgiasi kaip su asmeniu, kuris nieko nesugeba ir nesupranta. Mama ar tėvelis pritrūksta kantrybės leisti savo mažajam stebuklui pačiam išmokti paimti ir teisingai įsidėti čiulptuką, pieno buteliuką, užlipti ant pirmojo laiptuko ar piešti medį bei saulę taip, kaip jam norisi“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, mažylis, kuriam padedama visko išmokti, nurodoma, kaip ir ką būtina daryti ar piešti, praranda savarankiškumo įgūdžius. Psichologė perspėjo, kad toks vaikas dažnai ir suaugęs lauks aplinkinių pagalbos, nurodymo, kurią specialybę pasirinkti, kokį vyrą ar žmoną įsižiūrėti, ar taps tinginiu, kuriam tiesiog sudėtinga būti atsakingam už savo gyvenimą.

Sukelia psichologines problemas

J.Valiulienė išskiria tris vaikų auklėjimo tipus, kurie turi įtakos žmogaus savarankiškumo trūkumo formavimuisi. Anot jos, tai – išlepinti, maištaujantys ir užguiti vaikai.

„Išlepintas vaikas ir būdamas suaugęs elgsis taip, lyg pasaulyje yra tik jis vienas. Jis viską vertina, remdamasis savo nuomone, jam atrodo, kad jis yra svarbiausias. Ir subrendęs jis reikalaus, kad viskas būtų taip, kaip jis nori, arba bus įskaudintas, įsižeidęs, jeigu kažkas priešinsis jo nuomonei. Tačiau šio tipo vaikui vis tiek teks suvokti, kad ir kiti žmonės yra ne mažiau svarbūs už jį“, – aiškino psichologė.

Anot jos, maištaujantis vaikas – nuo pat mažens tėvų labai smarkiai kontroliuojamas, jam draudžiama praktiškai viskas: neleidžiama reikšti savo emocijų, neišklausoma, kai nori kažką papasakoti, už jį viskas nusprendžiama. Suaugęs jis darys viską, kad sukeltų tėvų pyktį.

„Užguitam mažyliui dažniausiai vaikystėje trūko motinos meilės. Gimdytoja vaiką peikė, vadino jį nevykėliu, pašiepdavo girdint kitiems. Vėliau žmogus bijo turėti savo nuomonę, jis lengvai paklūsta kito įsakymams, laiko kitus protingesniais, gabesniais, įpranta būti aplinkybių auka“, – kalbėjo pašnekovė.

Psichologės teigimu, toks asmuo visada ieškos palaikymo ir įvertinimo, nusižemins ir jausis kaltas dėl bet kokių netinkamai susiklosčiusių santykių, ypač su priešingos lyties atstovais. Pasak jos, užguitas vaikas užaugęs turi išmokti suvokti save, nebijoti pareikšti savo nuomonę.