Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikepurnėti.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
– Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
Socialinis darbuotojas pasakė:
– Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
– Tik blogiečiai krinta į šulinius. Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pareikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mokesčiai. Liūdnuolis pasakė:
– Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
– Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
– Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
– Įkrisi dar giliau.
Ir tik vienas žmogus pamatęs įkritusį, ištiesė ranką ir ištraukė jį iš šulinio.
/Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai./
