Turbūt kiekvienas žmogus retkarčiais leidžia sau pasvajoti apie idealų gyvenimą Apie tokį gyvenimą, kokio labai norėtų. Bet kie
kvienas protingas žmogus žino, kad nieko nebūna veltui. Todėl svajonės dažnai ir lieka svajonėmis.
Pavyzdžiui, kažkas svajoja būti lieknas. Deja, veltui to negausi: teks kontroliuoti savo racioną, reguliariai sportuoti… Sunku.
Kitas, tarkime, nori daugiau uždirbti. Bet tada reiktų arba dirbti už du, arba dirbti kažkaip protingiau, o tam reikia sužinoti, kaip, todėl tenka mokytis. Nebelieka laiko pažiūrėti televizorių ir panašiai… Sunku.
Daugelis žmonių svajoja tiesiog būti laimingi. Bet tam, kad jaustumeis laimingas, turi atsisakyti to, kas tave daro nelaimingą! O tai ne taip jau paprasta. Tai kartais pareikalauja tiek pastangų, kad net nesinori pradėti… Sunku.
Pasvajoji žmogus, pasvarstai, ir supranti, kad gal jau geriau išvis nieko nenorėti. Taip daug lengviau. Bet, deja, tas “lengvumas” irgi ramybės neatneša: kamuoja bjauri nuotaika, nuobodulys, viduje kunkuliuoja kažkoks nepasitenkinimas, o ką jau kalbėti apie tai, kad aplink – vieni idiotai… Sunku.
Žodžiu, ar gyveni taip, kaip nori, ar kaip nenori, vis tiek sunku. Skirtumas tik toks, kad jei sieki gyvenimo, kokio norėtum, tai dedi pastangas, klysti ir mokaisi… Ir dažniausiai galų gale tai atsiperka. Jei nesieki gyvenimo, kokio norėtum, gauni (veltui) tai, ko tau nereikia: irzlumą, cinizmą, ligas, ir tada perki vaistus, vaikštai pas gydytojus…
Išvada: svajoti sveikiau nei nesvajoti. Dar sveikiau savo svajones paversti tikslais. Tikslas kažkaip stebuklingai suteikia energijos. Kaip sako poetai – užaugina sparnus…
