„Seną teiginį, kad mūsų smegenų ląstelės neatsinaujina, jau galima išbraukti. Priešingai, jeigu kažką kartosi, formuosis naujos neuronų jungtys, tas kartojimas ir savęs įsivaizdavimas pozityvios būsenos įsirašo į neuronus. Tada nereikia būti dirbtinam ar dvigubam, tu jau toks esi. Ir tavo siela, protas, visos emocijos ir kūnas vadovaujasi ta neuronuose įrašyta informacija“, – tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys, kardiochirurgas Jurgis Brėdikis pabrėžia, kad atsakymus į klausimus, kas yra sveikata ir sveikas žmogus, rado tradicinėje Rytų medicinoje. Jos tiesas naujoje knygoje jis stengiasi pagrįsti moksliškai ir nebijo vėl būti apkaltintas, nuklydęs į ezoteriką.
Kai save pripildome gerumo, blogiui vietos nelieka
– Iš kur tiek kantrybės turite? – paklausė manęs akademikas, baigdamas pasirašinėti autografus po knygos „Kitokiu žvilgsniu“ (leidykla „Santara“) pristatymo. Šis užtruko kone tris valandas, nors pats autorius stengėsi kalbėti kuo trumpiau, daugiau klausėsi kitų pasisakymų.
– Darbas toks. Jūs irgi, manau, kantrybe nesiskundžiate, – garbusis kardiochirurgas linkteli galva.
– Bet reikia ir išsiugdyti kantrybę. Kaip sakiau, pasiekti, kad kuo dažniau mūsų smegenyse būtų alfa ritmas.
– O kas gero iš to?
– Gėris yra tas, kad organizme tada vyksta teigiamų pasikeitimų, vedančių į harmoniją. Tai būna ramaus miego metu, esant gražioje gamtoje, gerai nusiteikus, mylint. Tada gaminasi beta-endorfinai, kurie mums sukelia palaimos, laimės jausmą. Dar geriau, kai žmogus medituoja, tada smegenys veikia delta banga. Tai jau susiję su nušvitusia sąmone, bet būkime alfa, laikykimės alfa.
Kur Jūs būnate ant alfa bangos, kai esate Kulautuvoje, pušų ir gėlių apsuptame sodo namelyje?
Taip, Kulautuvoje nuolat, – atsako Prahoje tarpukario diplomatų šeimoje gimęs būsimasis medikas. Visą gyvenimą jis praleido Kaune (neįskaitant ambasadoriavimo Čekijos sostinėje), o vasaras leidžia Kulautuvoje. – Rašydamas knygą, dariau tokius nukrypimus apie gamtą, nes Kulautuvoje ji labai graži. Daug kur yra gražu. Tavo vaidmuo tas pats, kur nebūtum.
Bet vėl, žiūrėkite, knygoje irgi apie tai rašiau, žmonės mėgsta gamtą. Klausi jų, ką ten veikė, atsako, grybavo. Ką matė? Nieko. Tik ėjo pasilenkę ir ieškojo grybų. O kad pastebėtų kreivą, išsisukusį medį… Jeigu pažiūrėtų, kaip fotografuojant daro, atidžiai apsidairytų, pamatytų, kiek nuostabių vietų yra. Bet grybautojas matė tik samanas ir grybus. Panašiai būna dirbant prie kompiuterio ir nedarant pertraukos.
Minėjote, patys žmonės atsisako prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Taip pat ir už savo laimę? Jeigu nesuteiki sau šanso pastebėti gražių ir gerų dalykų, negali patirti laimės?
Daug kas projektuoja situaciją: jei kas blogai, ieško kaltininko, tik kiti tada yra blogi. Jeigu gerai, o kur tą laimę rasti? Viską turime savyje. Geriausias pavyzdys yra stresas. Visiems nutinka, bet vienas reaguoja stipriai, o kitas – mažai. Tas pats faktorius, o reaguojama į jį skirtingai.
Jeigu žmogus yra pozityviai nusiteikęs, atstumia neigiamas emocijas, nežiūri siaubo filmų, vengia neigiamai nusiteikusių ar tuščiai kalbančių žmonių, tada jo būsena tampa tokia, kad prie jo nebelimpa neigiamybės, nes joms nebėra jame vietos. Jis yra užpildytas tiktai teigiamomis emocijomis, mintimis ir ketinimais.
Įsivaizduoju žmogų tarsi kokį indą, kai jis pripildytas iki viršaus, niekas daugiau negali į jį patekti, bet turi kažkas išeiti. Kai išeina neigiami dalykai, atsiranda vietos geriems. Labai paprasta. Kai atsikėlęs rytą sau pasakai „man viskas puiku, aš gerai nusiteikęs“, vien to pasakymo neužtenka. Turi būti šios būsenos, o tai nutinka, kai tavo protas, mintys ir ketinimai susilieja su emocijomis.
Kaip knygos pristatyme, vienoje skaidrėje, buvo parašyta: „Protas+širdis=išmintis.“ Mentalinė energija (protas), emocinė energija (širdis, emocijos) paveikia mūsų neuronus. Seną teiginį, kad mūsų smegenų ląstelės neatsinaujina, jau galima išbraukti. Priešingai, jeigu kažką kartosi, formuosis naujos neuronų jungtys, tas kartojimas ir įsivaizdavimas savęs pozityvios būsenos įsirašo į neuronus. Tada nereikia būti dirbtinam ar dvigubam, tu jau toks esi. Ir tavo siela, protas, visos emocijos ir kūnas vadovaujasi ta neuronuose įrašyta informacija.
Tai pagrindžia teiginį, kad žmogus yra save kurianti būtybė. Ši kūryba prasideda nuo minčių?
Taip, ir tai dabar galima viską moksliškai įrodyti. Sakau, kad įbridau į savotišką ezoteriką, bet kaip mokslininkas. Man svarbiausia, kad mano kolegos pamatytų, kad tai yra. Išankstinis nusistatymas veikia: jie tai neigia, sako, kad to nėra. Moksliškai įrodyta, kad yra, kaip po to netikėti, kad tai yra faktas?
Rašydamas knygą, faktiškai pats ir save keičiu. Rašydamas irgi pereinu tam tikrą kelią, keičiasi ir mano supratimas, ne tik dalijuosi, ką atradau.
Kai pasisakote apie mediciną viešai, perspėjate „dabar kalbėsiu kitaip“, vadinasi, žinote ir laukiate to išankstinio nusistatymo, atmetimo. Esate gydytojas, todėl Jūsų negali apkaltinti, kad nežinote, ką kalbate?
Bet dėl to man yra ir didesnė atsakomybė. Turiu būti labai atsargus ir prisiimti atsakomybę, nes kai kurie taip įsikanda kokį mano pasakytą žodį ir panaudoja dviprasmiškame kontekste.
Tada sakoma, kad Jūs į lankas nubridote?
Būna panašiai, – nusijuokia habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, balandžio pabaigoje minėsiantis 86-ąjį gimtadienį. – O po šios knygos tikrai bus.
Sugrįžkime prie to žmogaus, pripildyto teigiamų emocijų. Kaip Jums pavykdavo išlikti pozityvioje pusėje, kai kardiochirurgo darbas reiškė didžiausią įmanomą įtampą, juk „taisėte“ žmogaus širdį ir kiekviena klaida galėjo būti lemtinga?
Dabar galėčiau tai paaiškinti kitų autorių duomenimis. Tada pats supratau, kad visiškai būti be streso yra pavojinga. Staiga kažkas įvyksta ir tada reaguoji – sprogsti. Man tai nutikdavo kasdien, važiuoju į darbą ramiai, galvoju, ką darysiu, o, ten atvykus, jau visi laksto, reikia greitai į operacinę. Vien stresiniai faktoriai.
Susidariau tokią taisyklę, kad nuolat turiu būti, kaip pats pavadinau, substresinės būsenos. Turiu tam pasiruošti: kai trenkia stresas, aš jį amortizuoju, todėl jis manęs neužmuša.
Dabar buvau pas būsimus pedagogus, todėl manau, kad nuo pat vaikystės reikėtų mokyti vaikus ne vien tik sinuso ir kosinuso, o padėti jiems susikurti antistresines programas, kad jiems gyvenime būtų lengviau. Labiausiai kitoks žvilgsnis reikalingas tiems, kurie auklėja kitus, – pirmą viešą knygos „Kitokiu žvilgsniu“ pristatymą autorius J. Brėdikis surengė Lietuvos edukologijos universitete.
Jei „nearchyvuoji“ praeities, daugiau erdvės lieka dabarčiai ir ateičiai
Pradėdamas knygos pristatymą sakėte: „Man neįdomi mano praeitis, seniai kitokiu žvilgsniu žiūriu į ateitį.“ Kada įvyko tas posūkis, kai panorote kitaip pasižiūrėti į save, savo darbą, mediciną, Jus supančią aplinką?
Manau, visą gyvenimą manyje tarsi veikė kažkoks automatizmas, kuris padėdavo užmiršti, kas buvo bloga, neigiama. Nemėgstu žmonių, kurie laiko savyje paslėptus blogus prisiminimus ir juos panaudoja supykę. Kai „nearchyvuoji“ praeities, daugiau erdvės turi dabarčiai ir ateičiai. Posūkis išryškėjo sulaukus vyresnio amžiaus.
Turime mediciną, mokslą apie ligas, kokios jos yra ir kaip jas gydyti. Bet, kaip teigiate, nesukūrėme sveikatos teorijos. Dėl to kiekvienas kaip moka, taip ieško kelio į sveikatą, bet reikėtų sukurti tam tikrą pagrindą, bazę, kuri padėtų žmonėms suprasti, kaip elgtis, kad būtų sveiki? Jau radote atsakymus į šiuos klausimus – kaip būti sveikam ir laimingam?
Daugiau mažiau suvokiu, kaip būti sveikam ir laimingam. Indijoje sakoma, jei esi sveikas, bet nesijauti laimingas, vadinasi, nesi sveikas.
„Kur nukreipiame dėmesį, ten teka mūsų energija. Paprasta“, – kalbėjote per knygos pristatymą. Labai dažnai cituojame Rytų ar Vakarų išminčius, kurie sako, kad pirmiausia turi nugalėti save, tada galėsi nugalėti visas kliūtis. Tai nėra taip paprasta, užtenka pabandyti stebėti savo mintis, tada pamatai, kaip sudėtinga suvaldyti šį chaosą, kad jis judėtų kryptingai. Nuo ko tą „savęs ir pasaulio užkariavimo žygį“ turėtume pradėti – nuo minčių, o kai jas surikiuosime, tada galėsime pereiti prie ketinimų, jausmų, veiksmų?
Siekimus gali įgyvendinti tik kai mintys (tai energinė informacija) bus palaikomos tokios pat emocinės, dvasinės ir fizinės būsenos. Tuomet tai „įsirašys“ į mūsų smegenis ir kurs naujas neuronų jungtis, taip pat įsirašys į ląstelių DNR atmintį ir taps gyvenimo būdu.
Daug metų operacinėje Jums tekdavo delne laikyti dar pulsuojančią žmogaus širdį. „Gerumo, meilės kupina širdis“, „auksinė širdis“,„širdis kaip akmuo“, „nuo neapykantos pajuodusi širdis“, „iš skausmo plyšta širdis“… Jums tai tebuvo, tėra frazeologizmai, vaizdingi kalbos įrankiai? Ar jau supratote ir atradote, kur gimsta mūsų geri ir blogi jausmai, mūsų geri ar blogi ketinimai – smegenyse ar širdyje?
Neseniai atradau Jungtinių Valstijų Širdies matematikos instituto (The Institute of HeartMath) mokslo darbus, kuriais įrodyta, kad emocijos pirmiausia gimsta širdyje ir iš jos nervinio aparato signalai patenka į smegenis. Širdžiai priskiriami intuicijos gebėjimai. Optimaliausi sprendimai yra tie, kurie priimami protu ir širdimi.
Teko įsitikinti su Jumis bendraujant, o ir daugiau Jus pažįstantys žmonės minėjo, kad turite puikų humoro jausmą. Už gerus genus dėkojote tėvams, o kam reikėtų dėkoti už šią dovaną? Man atrodo, humoro jausmas padeda išlyginti pusiausvyrą, jei per daug įtampos – ją išsklaido, jei per daug rimta atmosfera – ją sušvelnina. Kaip vertinate humorą Jūs, kokią jo naudą sau ir kitiems matote?
Jūsų klausime yra ir mano atsakymas. Su humoristiniu požiūriu lengviau gyventi pačiam ir bendrauti su kitais. Nepriimdavau į darbą naujo darbuotojo, kuris nesupranta humoro, – atskleidė daugybę metų sergančias širdis gydęs J. Brėdikis. Dabar mokslininkas gilinasi į sveikatos priežastis, naujus savo ieškojimus ir atradimus jis sudėjo į neseniai pasirodžiusį leidinį „Kitokiu žvilgsniu“. Tai yra šeštoji J. Brėdikio knyga, kurią išleido „Santaros“ leidykla.
http://m.alfa.lt/straipsnis/49835430/akademikas-bredikis-viska-turime-savyje?p=1
