Dažnai pasigirsta kalbų, kad darželį lankantis vaikas daug serga todėl, kad patiria įtampą ten vedamas. O kartais apskritai teigiama, kad „visos ligos – nuo nervų“. Ar tai tikrai tiesa?
Atsako psichoterapeutė bei meno terapeutė JURGITA DAINAUSKAITĖ ŠILEIKIENĖ
Dar daug žmonių mano, kad emociniai išgyvenimai kelia tik psichologines problemas. Tačiau vis daugėja duomenų, jog stresas veikia raumenis, sąnarius, vidaus organų veiklą, vis labiau žmonės įsitikina, kad vaistais dažnai skausmų ar ligų neišgydo, o tik priverčia migruoti po kūną.
Turime suprasti – žmogus yra sistema: tai organai su savomis funkcijomis, raumenys, skeletas, kraujotaka, nervų sistema, sąmonė, pasąmonė ir t. t. Veikiant bent vieną iš tos sistemos dalių yra veikiama ji visa. Tarkime, jeigu vaikas patyrė didelį stresą, tai nėra tik išgąstis, baimė ar liūdesys. Tai ir raumenų tonuso, organų funkcijų sutrikdymas. Laukinėje gamtoje gyvūnai iki šiol geba natūraliai išlaisvinti save iš patirto streso, tačiau socialinėje visuomenėje šio gebėjimo mes nebeturime. Tarkime, stirna besiganydama gali patirti stresą per daug prisiartinus plėšrūnui, tačiau nuo jo išsigelbėjusi ji kaipmat natūraliais raumenyse vykstančiais procesais geba atsikratyti likusios įtampas. O žmogaus kūne tarsi knygoje sukrėtimo „įrašas“ išlieka visam gyvenimui. Taigi susikaupę neigiami išgyvenimai paskatina psichosomatinius susirgimus, kurie nenustatomi atliekamais tyrimais, bet pasireiškia kūno skausmais, tikais, traukuliais.
Kitaip tariant, jeigu yra priežasčių nervintis, į tai reaguoja visas kūnas, sukeldamas visą virtinę neigiamų reakcijų.
Daug lemia supanti aplinka
Vaikai dažniausiai gimsta sveiki, asmeninių rūpesčių iki tam tikro amžiaus visiškai neturi, bet jų gali perimti iš šeimos. Juk šeima taip pat yra sistema, tad kiekvieno jos nario rūpestis yra visų rūpestis, ir padėti reikia visai šeimai.
Jeigu tėvai išgyvena sudėtingas gyvenimiškas situacijas, psichologines traumas, nejaučia gyvenimo džiaugsmo, tai namie gali vyrauti įtampa, kilti dažni vaidai, ir dėl to vaikas jaučiasi prastai. Taip pat jis jaučia liūdesį bei atstūmimą tuomet, jeigu mama yra emociškai ir fiziškai išsekusi, depresinės būsenos. Ir jeigu vaikas savo atžvilgiu nuolat jaučia nepasitenkinimą, girdi daug draudimų, barimų, priekaištų, jo viduje ima kauptis įtampa, kuri vėliau pasireiškia kūniškais negalavimais.
Šeimos psichoterapijos praktika rodo, kad jeigu vaiko aplinkoje vyrauja ramybė, švelnumas, darnūs suaugusiųjų santykiai, jį moko geranoriški kantrūs mokytojai ir aplink jį yra gera psichologinė erdvė, tai jo kūne nebus jokių sąlygų kauptis skausmui. Jeigu mažame kūnelyje ir susikaups įtampos, nereikės iškrovai pasitelkti fizinių skausmų arba nervinių tikų – vaikas galės apie viską pasikalbėti ir jam bus paaiškinta viskas, ko jis nesupranta arba bijo. Kai įvairūs neigiami išgyvenimai lieka uždaryti kūne kaip kalėjime, tada kūnas ir sukuria skausmus.
Pastebima, kad vaiko organizmas kartais „susikuria“ ligą, nes juk tada tėvai nustoja bartis ir susitelkia į vaiko gydymą. Net temperatūra gali pakilti, jeigu darželinukas kažko bijo darželyje arba jei mokinys dreba dėl kitą dieną vyksiančios pamokos ar kontrolinio darbo.
Kaip ateina liga
Dažnai liga neužklumpa staiga. Yra keli pereinamieji to etapai:
- Pirmiausia atsiranda nežymių pokyčių, vaikutis tampa truputį neramesnis, verksmingesnis, bando kažką pasakyti. Vyresniame amžiuje tai gali pasireikšti išsiblaškymu, jautrumu, tačiau tėvai nereaguoja, nes jie dažnai neturi tam laiko arba randa pasiteisinimą: „Ai, dantukai dygsta“ arba „Ai, visi vaikai tokie“. Taip jie praleidžia laiką, kai vaikui galima padėti pakankamai lengvai. Tiesiog reikia jį labiau pagloboti, skirti jam daugiau dėmesio, švelnumo, ir ligos bus išvengta!
- Ima ryškiau keistis elgesys ir veiksmai, atsiranda pykčio apraiškų, vaikas ima muštis, dažniau rėkia. Jeigu ir šiuo metu vaikui jį supančioje aplinkoje nesuteikiama pagalba, t. y. tėvai ir toliau jį ignoruoja, ima ryškėti kūno susirgimas.
- Kūno susirgimai dėl psichologinių dalykų vadinami psichosomatiniais susirgimais, tai ilgalaikės juntamos įtampos arba vaiko išgyvenimų pasekmė. Psichosomatiniai sutrikimai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, bet dažniausiai tai būna virškinimo sutrikimai (pilvo, skrandžio skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo pūtimas), pablogėjusi odos būklė (niežėjimas, deginimas, sausumas, bėrimas), padažnėjęs kvėpavimas ir kosulys, netgi astma. Jeigu sveikatos sutrikimų priežasčių neieškoma, vaikui augant vieni susirgimai gali pakeisti į kitus, ir neretai naujas simptomas būna jau sunkesnis už buvusį anksčiau.
Ieškokime gyvenimo džiaugsmo
Patarčiau vaiko dėmesį labiau kreipti į pozityvius įvykius, gražius procesus, lavinančius jo vaizduotę, nes jau turbūt niekas neabejoja tuo, kad jie palankiai veikia pasąmonę ir viso žmogaus sveikatą. Neseniai apie tai rašė akademikas Jurgis Brėdikis, bene prieš 30 metų tai jau minėjo Lietuvoje žinomas sveikuolis Karolis Dineika. Aš kaip meno terapijos specialistė patarčiau tėvams: leiskite vaikams laisvai piešti, leiskite daugiau jiems laisvai judėti, leiskite fantazuoti, padėkite aplink save pastebėti džiaugsmingus, gražius dalykus. Kartu stebėkite, kiek per dieną išsiskleidė gėlės žiedas, kiek paaugo vaikutis per savaitę savo piešiniuose, kartu galvokite, ką galima papasakoti apie ryškią žvaigždę danguje ar apie ant pirštinės nutūpusią snaigę. Tada ne tik vaikai, bet ir mes patys būsime sveikesni, laimingesni.
Iš darbo praktikos
- Vienam dvylikos metų berniukui dėl per matematikos pamokas patiriamų stresų atsirado stiprūs galvos skausmai. Keletą kartų ryte besiruošdamas į mokyklą berniukas apalpo, jo skruostai nuolat buvo raudoni, delnai – drėgni. Vaikui buvo atlikti tyrimai, kuriais nebuvo nustatyta jokių rimtesnių pakitimų, skirti lengvi raminamieji vaistai, tačiau tai nedavė jokių rezultatų.
Tėvai rado galimybę nutraukti vaiko kontaktą su stresą kėlusio dalyko mokytoja – rasta galimybė tą dalyką mokytis individualiai. Kurį laiką berniukas lankė meno terapijos užsiėmimus, buvo naudojamos įvairios atpalaiduojamosios ir vaiką išlaisvinančios metodikos. Sustiprėjo jo pasitikėjimas savimi, o sveikatos sutrikimas išnyko.
- Paauglės mergaitės besiskiriantys tėvai daug barėsi, niekaip negalėjo draugiškai sutarti dėl tėčio susitikimų su dukra. Mama, turėdama nuoskaudų ir negalėdama susitaikyti su tuo, kad šeimos nepavyks išsaugoti, stengdavosi daryti viską, kad tie pasimatymai neįvyktų. Mergaitė buvo labai prisirišusi prie tėčio, ilgėdavosi jo.
Dėl jos viduje pradėjusios kauptis įtampos ir pykčio atsirado aiškiai matomas nervinis tikas, kuris pakenkė jos santykiams su bendraamžiais, o tai dar labiau blogino padėtį. Bendravome su visais šeimos nariais, buvo priimti sprendimai mergaitės naudai, jai buvo sudarytos sąlygos ramiai susitikinėti su tėčiu. Tikas po kurio laiko išnyko.
- Vienos mažos mergaitės mama dar nėštumo metu liko viena, viena ir augino dukrytę. Mergaitę tėvas vis dėlto pripažino ir kartais lankydavo. Kai dukrytė pradėjo lankyti darželį, kartais paimdavo iš jo. Kai jai buvo dveji metukai ir keturi mėnesiai, ji pradėjo nuolat kartoti žodį „tėtis“, laukdavo jo apsilankymų, tėčiui atėjus rodydavo didžiulį džiaugsmą. Auklėtojos ėmė sakyti, kad mergaitė dienos metu graudžiai verkia, o pradėjus rinktis tėvams su nerimu stebi, kas ateis jos paimti. Tuo metu mergaitė ėmė vis dažniau sloguoti, sirgti gerklės uždegimais, bronchitu, ėmė atsirasti odos bėrimų.
Kadangi mama ieškojo ir psichologinės pagalbos, kalbėjosi su tėčiu, šis nustojo vaikui tuščiai žadėti, kad ateis, ir mokėsi kalbėti su ja kaip su suaugusiu žmogumi, kuris viską supranta. Vaiko būklė palengva pagerėjo.
Abejonė
Ar įmanoma apskritai atskirti, ar vaikas serga dėl fizinių, ar dėl dvasinių priežasčių? Tarkim, vaikas pradėjo eiti į darželį, jam ten nepatinka, tad jis daug serga. Bet jis gali sirgti ir dėl to, kad jam darželyje nepatinka, ir dėl to, kad jame daug virusų…
Norėčiau pasakyti, kad net nėra būtinybės atskirti, dėl ko vaikas serga, – geriau skirti laiką ir energiją tam, kad pašalintumėte visas galimas ligų priežastis. Jeigu vaiko nusilpęs imunitetas ir jis dažnai sloguoja, priežastys gali būti tos pačios – įtampa ir emocinis nuovargis.
Teko bendrauti su keliais vieno darželio vaikų tėvais. Tame darželyje vyravo muštro sistema, auklėtojos nuolat bendravo pakeltu balsu, o juk maži vaikučiai į viską reaguoja kūnu. Pervedus vaikus į kitą darželį po kurio laiko baigėsi jų ligos ir vaikščiojimai pas gydytojus.
Taigi tėvai turi jausti savo vaiką, domėtis jo problemomis ir, jeigu vaikui sunku, reikia stengtis daryti viską, kad aplinkoje kuo greičiau įvyktų teigiamų pokyčių. Jeigu vaikas bus emociškai atsipalaidavęs, vyraus džiaugsminga atmosfera, tai geriau jausis jo kūnas, o ir virusai jo neįveiks.
Svarbu: ko negalima sakyti
! Negalima nuolat kartoti vaikui, kad jis yra ligonis, nes jo pasąmonė tai fiksuoja ir joje tarsi užprogramuojamas silpno, paliegusio vaiko vaizdinys. Reikia jo dėmesį kreipti į tai, kas jam sekasi, kokios jo stipriosios savybės, paskatinti jį daugiau judėti, šokti, sportuoti.
! Negalima vaiko barti ir kaltinti: „Sakiau, negerk vandens iš čiaupo, nes susirgsi“, „Sakiau, kad reikėjo mautis vilnones kojines, o tu nesimovei ir todėl susirgai“ ir pan. Tokiu atveju vaikas jaučiasi kaltas ir jo sveikatos resursai, kurie galėtų padėti sveikti, sutelkiami kaltės jausmui išgyventi.
Yra pastebima, kad vaiko organizmas kartais „susikuria“ ligą, nes juk tada tėvai nustoja bartis ir susitelkę į gydymą skiria vaikui dėmesio.
Dažnai liga prasideda nežymiais pokyčiais – vaikutis tampa truputį neramesnis, verksmingesnis. Tėvai nereaguoja, nes jie neturi tam laiko arba randa pasiteisinimą: „Ai, dantukai dygsta.“ Taigi jie praleidžia laiką, kai vaikui galima padėti pakankamai lengvai. Tiesiog reikia jį labiau pagloboti, skirti jam daugiau dėmesio, švelnumo, ir ligos bus išvengta!
Nuoširdžiai, Jurgita Dainauskaitė – Šileikienė
