Judesio šokio terapijos praktikos Klaipėdoje
PАMIRŠTAME stresą, įtampą, nerimą, baimes❗️NUSIRAMINAME❗️GERINAME širdies ir kitų organų veiklą, raumenų tonusą, kraujotaką, miegą❗️ LAISVINAME kūno judesius ir emocijas. Judesio šokio terapijos praktikos! Tai vidinės ENERGIJOS ir sveikatos RESURSŲ išaisvinimos praktikos! Atėjus Naujiems Metams pasikeitė tik skaičius, tačiau juk noras BŪTI sveikais ir laimingais nekintantis😘Todėl NAUJA savęs paties versija tegul nutinka jau ateinantį pirmadienį. Visapusiškai sveikstame ir laimingėjame judėdami ir šokdami! Tai ne linijiniai šokiai, tai ne šokių pamokos, kurių metu skaičiuojami žingsneliai. Judesio šokio terapija, tai SIELOS IR KŪNO GYDYMAS BE VAISTŲ, tai pajausite ir suprasite, tik išbandę patys. Esate laukiami pirmadieniais, 17.30 val., Žvejų 12, Klaipėda. Tel.nr. -8 610 04532- Jurgita😘individualiai konsultacijai arba užsiėmimams grupėje. Informaciją apie tolesnius užsiėmimus rasite čia: https://www.facebook.com/events/206031800304031/
SERGAME? GAL TAI – NUOLAT PATIRIAMO STRESO PASEKMĖ?
Buvę įvykiai neturi laiko ribų. Kokia liga bekankintų, dažnai paaiškėja, kad ją sukėlė vaikystės prisiminimas, pavyzdžiui, kaip žmogus, būdamas vaikas, gavo barti dėl neišvesto pasivaikščioti šuniuko. Neigiamos emocijos, kurias patiriame kasdien, turi būti išlaisvintos – jas galite išlieti rašydami, piešdami, šokdami, giliai kvėpuodami. Nerasdamos kelio iš kūno, neigiamos emocijos gali sukelti virškinimo sistemos, odos, net vėžio ar autoimunines ligas, – sako psichoterapeutė bei meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė. J.Dainauskaitė-Šileikienė Sakoma, kad visas ligas sukelia stresas. Ar tai tiesa? Tikrai taip. Jokia psichologinė trauma, negatyvi patirtis, į kurią žmogus reaguoja negali savaime pradingti. Jeigu negatyvios emocijos neišsiveržia iš kūno, jos jame lieka kaip tam tikri blokai, galintys virsti fizinėmis ligomis. Jei žmogus dažnai į viską reaguoja pykčiu, agresija, nepasitenkinimu, jei jis nepriima jokios pagalbos ar patarimų, yra linkęs greitai įsižeisti, iš karto pradeda suktis mechanizmas, kuris veikia net ląstelių energetiką, palieka įspaudą jo raumenyse, trikdo organų funkcijas. Pavyzdžiui, kai supykstame, tampa sunkiau kvėpuoti, o tai trikdo širdies veiklą. Ilgainiui tai gali tapti infarkto, skrandžio, žarnyno, lytinių organų ligų priežastimi. Jei nuolat skauda pečiai, stuburas, rankos, tai reiškia, kad žmogus neišreiškia savo jausmų, juos tramdo. Slopinama baimė būti atstumtam, nemylimam gali neleisti laisvai kvėpuoti. Kūnas nemeluoja. Visi žinome, kaip stresas veikia sveikatą, bet daugiau apie tai pradėta rašyti visai neseniai – prieš 10–15 metų. Apie streso poveikį organizmui pirmieji prabilo mokslininkai Vilhelmas Reichas ir Raikas Hameris. V.Reichas, stebėdamas pacientus, nustatė, kad nervingiems ir depresija dažnai segantiems žmonėms būdinga raumenų įtampa, širdies ritmo sutrikimai. Vokiečių onkologas R.Hameris daug metų gydė remdamasis tradicine medicina, bet kai žuvo jo sūnus ir jis pats susirgo onkologine liga, po ilgamečių stebėjimų ir tyrimų suprato, kad daugeliu atveju onkologinės ligos kyla dėl patiriamo streso. Ar vaikystėje patirtas stresas gali būti vėliau atsiradusios ligos priežastis? Buvę įvykiai neturi laiko ribų. Kokia liga bekankintų, dažnai paaiškėja, kad ją sukėlė vaikystės prisiminimas, pavyzdžiui, kaip vaikas gavo barti dėl neišvesto pasivaikščioti šuniuko. Vaikystėje patirtą nemalonų įvykį (pasityčiojimą, pažeminimą ir pan.) žmogus gali prisiminti visą gyvenimą. Pamatęs skriaudiką, jis iš karto tai prisimena, o kūnas reaguoja lygiai taip pat, kaip ir streso metu. Jeigu žmogus nuolat galvoja apie neigiamus dalykus, neišlieja blogų emocijų, jis su jomis gyvena visą gyvenimą. Žmogus nuolat kalba apie kadaise jį traumavusį įvykį. Pavyzdžiui, viena pacientė pasakojo, kad jos mama vis kalba apie tai, kaip šeima po karo neturėjo ko valgyti. Aiškinantis vaiko pilvo skausmo priežastį, paaiškėjo, kad jo mamą ištinka panikos priepuoliai, kamuoja depresija. Vaikystėje ši patyrė daug streso, nes jos mama gėrė. Maža mergaitė, kamuojama nuolatinio streso, tapo tokia moterimi, kuri dabar patirtus neigiamus išgyvenimus perduoda savo vaikui. Pastebėta, kad į psichologus nemažai kreipiasi žmonių, kurie patiria panikos priepuolius. Viena moteris apsilankė pas psichologą, kuris išsiaiškino, kad jai su žmonėmis sunku bendrauti dėl to, jog vaikystėje moters tėvai pykosi, ji pati patyrė daug smurto, nuolat stengėsi įtikti mamai, kad išvengtų pažeminimo. Tik išsiaiškinus ir supratus visą situaciją, įsisąmoninus, kad moteris nėra mamos daiktas, panikos priepuoliai pradingo. Kokia būsena, emocija labiausiai kenkia kūnui? Žmogaus organizmas yra labai jautrus ir individualus. Negalima išskirti konkrečius žalingiausius faktorius. Kas vienam gali sukelti didelį stresą ir paveikti visą gyvenimą bei santykius, kitam gali būti nereikšmingas dalykas. Manau, kad stipri psichologinė trauma yra ne tik netektis ar skyrybos. Traumuoti gali bet kas ir tos traumos padariniai yra nenuspėjami. Minėjote, kad viena dažniausių ligas sukeliančių priežasčių – pyktis. Kaip jis atsiranda? Kas vyksta su kūnu, kai pykstame? Kokios ligas išprovokuoja pyktis? Pyktis niekada neatsiranda be priežasties. O priežastys būna įvairios. Pavyzdžiui, vaikas ima šauki ir spardytis, nes jis negauna tėvų dėmesio. Vaikas taip pat gali dažniau supykti, kai šeimoje auga du vaikai, bet skatinimo, pagyrimų sulaukia tik vienas. Tas, kuris pasijaučia prastesnis, ima nemėgti brolio ar sesers. Nuoskauda ilgainiui virsta baime – vėl ateis tetos, dėdės ir kalbės apie brolį, o manęs nepastebės arba net kritikuos. Tokia baimė kelia gėdos jausmą, o visa tai virsta pykčiu. Pyktis yra įvairių negatyvių išgyvenimų pasekmė. Kas sukelia nemigą ir kaip galima jos atsikratyti? Nemiga – natūralus dalykas, kuris neatsiranda be priežasties. Žmogus nemiega tada, kai negali gyventi čia ir dabar. Pavyzdžiui, įvykus konfliktui darbe, namo jis grįžta galvodamas apie tai. Tos mintys tarsi užstrigusi plokštelė, žmogus nuolat galvoja apie nemalonų įvykį, nebendrauja su namiškiais, stresą vis dar jaučia ir atsigulęs į lovą. Mintys negali nurimti, jei žmogus nemedituoja. Meditacija būna paprasta, bet jai reikia daug laiko. Norėdami nusiraminti, turime galvoti, kad kūnas dabar ilsisi, ir mintyse išvardyti visas kūno dalis: galva ilsisi, pečiai ilsisi ir t. t. Kūnas pamažu atsipalaiduos. Tuo metu gali pavykti nusiraminti ir užmigti. Meditaciją reikėtų praktikuoti kiekvieną vakarą. Migdomieji atpratina organizmą natūraliai ilsėtis. Sakoma, jei nemiegi, tai ir nemiegok, svarbu duoti protui darbo, tada jis ilsisi. Net jei būsi mažiau miegojęs, vis tiek ryte atsikelsi pailsėjęs. O jei nemiegi, nerviniesi, kad nemiegi, tada poilsio nebus. Jei kankina nemiga, galima išbandyti kvėpavimo pratimus, autogeninę treniruotę, eiti pasivaikščioti, atsiprausti duše, imti piešti ar rašyti. Egzistuoja daug terapijų, kurias žmogus gali praktikuoti. Kas neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą? Kaip jau minėjau, didelę įtaką tam turi pyktis ir nemokėjimas džiaugtis įvairiais dalykais. Dažnai žmonės būna nepatenkinti, jei lyja lietus. Bet juk tai yra natūralus gamtos dėsnis. Jei visą laiką būsi kažkuo nepatenkintas, pajusi stresą. Reikia mokytis viską vertinti teigiamai, pavyzdžiui, jei neatėjo laukti svečiai, vadinasi, jūs turite laisvą visą vakarą ir jį galite praleisti su knyga. Daugelio ligų, net autoimuninių, priežastys yra psichologinės. Jos susijusios su vaikystės išgyvenimais. Jei negalime ramiai kvėpuoti, atsipalaiduoti, patirti džiaugsmo, imunitetas tampa neatsparus virusams, greitai peršąlame. Kiekviena liga turi ir kitą priežastį – žmogus gali susirgti ir tada, kai jam trūksta artimųjų dėmesio. Koks galėtų būti universalus psichologinis sveikimo receptas? Kūnas ima keistis tada, kai pradedame kitaip mąstyti. Visada galvokime apie pozityvius dalykus. Šypsokimės lūpomis, akimis, širdimi. Būkime džiaugsmingi, pozityvūs. Išrašykite ant popieriaus viską, kas jus slegia, ir suplėšykite jį. Tokiu būdu paleidžiama pykčio energija. Padeda ir kvėpavimo pratimai. Giliai įkvėpkite, suskaičiuokite iki penkių ir lėtai iškvėpkite. Taip kvėpuokite kurį laiką. Dienos rūpesčius, stresą gerai nuplauna vanduo: pastovėkite po dušu, pajuskite vandenį. Dar vienas sveikatos šaltinis – nuolatinis mokymasis bet kokiame amžiuje. Pieškime, grokime, dainuokime, šokime. Tai džiaugsmą keliantys dalykai. Universalus
KĄ DARYTI, KAI BŪSIMŲ VESTUVIŲ BAIMĖ STIPRESNĖ UŽ DŽIAUGSMĄ?
Vestuvių baimė suklysti ar suklupti – tik vienos iš nedaugelių, užklumpančių būsimas nuotakas prieš vestuves. Kai kurios net pradeda abejoti savo jausmais arba puola panikon, vien pagalvojusios apie laukiančią ceremoniją. Išsivaduok nuo praeities „Apalpsiu, suklupsiu, neišgyvensiu, atrodysiu netobulai, užklius batelis ar suknelė, leptelėsiu nesąmonę“ – tokios neramios mintys aplanko dažną ištekėti susiruošusią merginą. Kartais tos baimės būna tokios stiprios, kad būsimą nuotaką ištinka panikos ar nerimo atakos. Psichologė, meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė – Šileikienė sulaukia merginų, kurias prieš pat vestuves pas specialistę atveja nerimas, abejonės bei įvairios baimės. Kas nutinka, kad užuot gyvenusios džiaugsmingu laukimu būsimos nuotakos kovoja su prieštaringais jausmais? Pasak psichologės, kartais taip veikia matytos filmų scenos, draugių pasakojimai ar mamos perduotos neigiamos istorijos, jos prisipažinimas, kad ištekėjo ne iš meilės. „Visos jūsų išvardintos baimės – pasekmė anksčiau patirtų išgyvenimų. Jeigu mergina per savo vestuves bijo suklysti, suklupti, gal vaikystėje ją dažnai kritikuodavo tėvai, vyresnieji broliai ar seserys? Gal artimieji ją nuolat kontroliavo arba ji patyrė viešą nesėkmę mokykloje?“ – galimas nerimo priežastis vardijo specialistė. Baimę pakeisk laisve Pasak J.Dainauskaitės – Šileikienės, vestuvės – didelis bei reikšmingas įvykis, kur dalyvauja abiejų jaunavedžių tėvai, artimieji, draugai. Iškylančiose neigiamose emocijose gali persipinti anytų ir marčių santykiai. Kartais nerimą dėl vestuvių sukelia skirtingi jaunavedžių ar jų tėvų socialiniai statusai. „Baimės priežastys gali būti skirtingos. Išsiaiškinti jos priežastis padės psichoterapeutas. Kartais jau suvokimas, kad tuomet, kai įvyko situacija, žmogus nieko negalėjo pakeisti dėl tam tikrų priežasčių (amžiaus, patirties trūkumo ir pan.), o dabar – visai kita situacija, kurią galima keisti – padeda laisviau pasijausti. Pasąmonėje susiformavusių nuostatų pakeitimas ir praeities išlaisvinimas padeda transformuoti požiūrį į dabartį“, – tikino meno terapeutė. Pasak psichologės, žmoguje nėra vakuumo. Jeigu žmogus kupinas baimių, nelieka vietos naujiems dalykams. Paleidus senas traumas, atsipalaidavus, žmogus atsiveria naujoms patirtims, atsiranda drąsa, laisvė gyventi. Kvėpuok, rašyk, mėgaukis J.Dainauskaitė – Šileikienė prisiminė būsimą nuotaką, kuri vis baiminosi, kad vestuvės neįvyks. Vien nuo tos minties ji patirdavo nerimo ir baimės atakas. „Mūsų pasąmonė dažnai formuoja svarbius įvykius, tad kai įgyjamas pasitikėjimas savimi, išsiaiškinamos baimių priežastis, žmogus kitaip pradeda vertinti ir pačią situaciją. Nustačius priežastis, iškart palengvėja“, – pasakojo psichoterapeutė. Po susitikimų su specialiste mergina išsiaiškino nerimo priežastis, atsipalaidavo ir atšoko savo vestuves. „Baimė ne taip lengvai paleidžia, o norint ją įveikti reikia su ja susitikti. Be specialisto pagalbos kažin ar tai pavyks, ypač jei pasireiškia stiprūs simptomai “, – paaiškino specialistė, suabejojus, ar jaunosios prieš vestuves rastų laiko apsilankymams pas psichologą, kai ir taip pakanka įvairių rūpesčių. Tiesa, kartais galima sau padėti. Pasak J.Dainauskaitės – Šileikienės, nuraminti kūną, atsipalaiduoti padeda kvėpavimo pratimai, galima stengtis išrašyti slogias mintis, pasivaikščioti, pasimėgauti vandens procedūromis. Padėk tašką praeičiai Kartais nuotaka prieš vestuves pradeda abejoti savo jausmais – taip nutinka ne tik filmuose. Psichologė paaiškina, kad kilusiai jausmų sumaiščiai įtakos gali turėti buvę skausmingi išsiskyrimai, buvusios meilės istorijos, neduodančios ramybės ir lydinčios kaip koks praeities šleifas. „Tokiais atvejais būtina susidėlioti taškus, suvokti, kad praeities negalima sugrąžinti ir visą savo energiją būtina skirti dabarčiai. Nereikia braidyti po atšalusius pelenus, kur nieko neberasi. Reikia gyventi „čia ir dabar“, reikia sukaupti dėmesį į save ir į žmogų, su kuriuo nusprendei susieti gyvenimą. Tam, kad praeitis nebeblaškytų ir nebetekėtų energija. O ruošiantis vestuvėms jos reikia tikrai daug. Jei nusprendėte tuoktis, kurkite santykius. Pradėjus gyventi dabartimi, kyla pasitenkinimas, laimė. Mintimis taip pat daug ką galima nuveikti“, – reziumavo J.Dainauskaitė – Šileikienė. Parengė – Vestuviuprekes.lt wedding-dresses-1486256_960_720 love-951490_960_720.j
Panika: užslopintos emocijos suparalyžiuoja gyvenimą
Pirmasis panikos priepuolis Neringą ištiko likus mėnesiui iki vestuvių. Ji negalėjo nei valgyti, nei dirbti, nei bendrauti. Dažnai verkė ir vėmė. Nuvažiavusi į ligoninės priimamąjį jauna moteris išgirdo: „Kreipkitės į psichiatrą! Mes jums negalime padėti.” Pasivijo vaikystės traumos Prisiminusi, kokios emocinės būsenos buvo prieš metus, Neringa (vardas pakeistas – aut. past.) net nusipurto. Jai tai buvo giliausia ir didžiausia gyvenimo duobė. Nepaisant to, kad jau netrukus savo ranką ir širdį turėjo atiduoti mylimam žmogui. „Man buvo 26 metai, o aš nebegalėjau, nebeturėjau jėgų ir supratimo, kaip man gyventi toliau. Mane vis lankė panikos, nerimo atakos. Negalėjau nieko daryti. Tiesiog vemdavau ir verkdavau”, – pasakojo moteris. Kurį laiką Neringa „gyveno” tik su raminamaisiais vaistais, kol atsitiktinai į rankas pakliuvo psichologės, meno terapeutės vizitinė kortelė. Pasak jaunos moters, šis nutikimas būtų vertas atskiros istorijos, tačiau taip, matyt, ją gelbėjo visata. „Su psichoterapeute prasidėjo mano didžioji kelionė į savęs pažinimą. Gimiau šeimoje, kurią sudarė du emociškai nesubrendę žmonės: tėvas – gėrė, mama nuolat buvo depresinės būsenos, su savo paranojiškomis baimėmis. Kaip įmanoma jaustis saugiai šeimoje, kurioje tėvai tarpusavyje nesutaria? Šaukia, rėkia, pykstasi, gal net smurtauja. Mane tėvai labai mylėjo, mokė būti geru vaiku. Mokė, kad privalau padėti, įtikti vyresniems, artimiesiems, mokytojams, visada nepriekaištingai paruošti pamokas, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, užimti prizines vietas. Užaugau būdama pirmūnė, t. y. „zubryla”, kuri tiesiog nemokėjo ir negalėjo nepadaryti namų darbų. Aš būdavau giriama tik už pasiektą rezultatą, tad visomis išgalėmis jo ir siekdavau”, – pasakojo moteris. Visas šias pastangas lydėjo nuolatinė baimė, stresas, kaltės ir gėdos jausmai. Jautriai mergaitei atrodydavo, kad mamos baimės, negatyvios mintys ir nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu persikūnijo į ją. Toji maža mergaitė labai norėjo, kad mama būtų laiminga. Tarp kritikos ir kaltės Neringa neleido sau būti aikštinga paaugle. Ji nevaikiškai galvodavo apie veiksmų pasekmes, o ne apie tai, kad būtų smagu kažką nuveikti. „Paauglystėje patyriau labai daug streso ir baimių, ypač kai draugės ėmė elgtis ne taip, kaip mokė mamos. Nuolat save kritikuodavau, kaltindavau ir nerimaudavau. Buvo labai sunku pakęsti perdėtą mamos kontrolę, nesupratimą, nepasitikėjimą manimi. Nuolat girdėjau mamos priekaištus dėl savo fizinės išvaizdos. Nemylėjau savo kūno. Dabar man atrodo, kad mano mama jautė komfortą būdama auka ir jau nuo trisdešimties metų nebeturėjo jaunatviško linksmumo ir noro gyventi, o tėvas… Net nežinau jo jausmų”, – sakė pašnekovė. Kai neberašo pažymių Pasak Neringos, sunkiausias gyvenimo etapas prasidėjo baigus universitetą ir pradėjus dirbti. „Čia jau negaliojo mokyklos, universiteto dėsniai, kad jeigu nepriekaištingai paruošei namų darbus – tave „mylės” ir gerai vertins. Nemokėjau gyventi tikrąja to žodžio prasme. Patirdavau didžiules vidines baimes ir nerimą, kūniškus simptomus, norėdama įtikti darbdaviui, nepriekaištingai atlikti pavestas užduotis, nes kitaip nemokėjau. Negalėjau būti paprasta, sau ramiai gyvenančia vidutinybe, visada buvo kažkoks nesuvaldomas noras būti geresnei už kitus. Gal čia puikybė, nežinau, bet tas jausmas viduje smaugė”, – dabar pati stebisi moteris. Aplinkinių žmonių pastabas Neringa tiesiogiai pritaikydavo sau. Ji nuolat save kritikavo, menkino, bijojo išsakyti savo nuomonę. Leptelėjusi kokią frazę, mintyse save vanodavo baisiausiais žodžiais. „Atrodė, kad viską darau tik tam, kad įtikčiau kitiems. Bendravimas su artimaisiais taip pat buvo kažkokia kančia. Atrodė, kad nemoku juokauti, į viską reaguodavau labai rimtai ir su baime. Skausmingai priimdavau artimųjų kritiką, net išsakytą juokais. Labai erzino mama. Dėl visko. Maniau, kad mes turime būti panašios, vienodai mąstyti, vienodai elgtis, tad atrodė, kad jos nepadaryti darbai, išsakyti negražūs žodžiai yra mano darbai ir mano ištarti žodžiai. Kaip gera dabar suprasti, kad mes esame dvi skirtingos asmenybės!” – patirtimi dalijosi Neringa. Mokosi pamilti save Jauną moterį kamavo gyvenimo beprasmybės jausmas, kurį lydėdavo fiziniai negalavimai – būdavo sunku kvėpuoti, trūkdavo oro, daužydavosi širdis, pykindavo. Dabar Neringa supranta, kad jei ne ši juoda emocinė duobė bei prasidėję panikos priepuoliai, nebūtų galėjusi atversti naujo gyvenimo lapo. „Dabar manau, kad vienintelis kelias į laimę yra meilė. Visų pirma – meilė sau. Kaip gera save mylėti vien dėl to, kad esu tokia, nekelianti sau milžiniškų uždavinių. Pirmiausia reikia susidraugauti su pačiu savimi. Aš jau mokausi savęs nesmerkti, nekritikuoti, o kaip tik – pasakyti sau gražų žodį. Kai išmokau save priimti ir pamilti, įvyko stebuklai! Man tapo lengviau bendrauti su tėvais, draugais, kolegomis. Jaučiuosi pasitikinti savimi. Kitų žmonių nuomonė man dabar – tik kitų nuomonė. Patiriu pilnatvės jausmą. Jaučiuosi laiminga. Tikiu geriausiomis žmonių versijomis, nes išankstiniai stereotipai, negatyvūs nusistatymai prieš žmogų, tą ir išprovokuoja. Nemanau, kad tai – naivumas. Dabar jaučiu lengvumą įvairiose gyvenimiškose situacijose, kuriose anksčiau jausdavau didelį diskomfortą, nerimą, baimę, stresą. Nemanau, kad visose gyvenimo situacijose privalau būti pozityvi, tačiau mokausi į viską žiūrėti lengviau, ramiau, išmintingiau. Nuostabus dabar laikas. Darausi nepriklausoma nuo aplinkos. Tampu savo gyvenimo šeimininke.” Specialisto komentaras Psichoterapeutė bei meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė: – Panikos ataką, priepuolį gali sukelti daug užslopintų, neišsakytų emocijų, išgyvenimų, likusių dar nuo vaikystės. Jei žmogus tinkamai reaguoja į stresą, tam tikrus neigiamus gyvenimo įvykius, gali juos suvokti, iškalbėti – panikos atakos negresia, nebent iškiltų grėsmė gyvybei, sveikatai ar įvyktų didžiulis pažeminimas. Panikos atakos dažniausiai susijusios su draudimais, baimėmis. Baimė ir pyktis – neatskiriami dalykai. Pirmiausia kyla baimė, o paskui – pyktis. Jų neišreiškus, viskas lieka užslopinta viduje. Nuolat kritikuojamas, drausminamas vaikas užaugęs nežino, kaip būti laisvam, kaip save išreikšti. Užslopintos, neišreikštos emocijos virsta nevalingais kūno pojūčiais, įtampomis, panikos atakomis, vėliau gali prasidėti depresija, ligos. Dar iki pirmos panikos atakos pasireiškia tam tikri ženklai: nerimas tam tikrose situacijose, jautrumas bendraujant su kitais žmonėmis, noras slėptis, baimė viešai kalbėti, liūdesys, savęs nuvertinimas, negalėjimas atsiverti. Tačiau mes dažnai ignoruojame kūno siunčiamus signalus. Kai pasąmonė nebepajėgia sutalpinti visų neigiamų slopinamų emocijų, jos išsiveržia panikos atakomis. Kodėl ne visus žmones ištinka panikos priepuoliai, nors jie taip pat slopina emocijas, nepasitiki savimi ir pan.? Kiekviena situacija yra individuali. Net panašios istorijos turi skirtingų detalių. Tačiau nors panikos atakas patiriančių žmonių istorijos būna skirtingos, bet priežastys gana panašios: vaikystėje patirtos psichologinės traumos, išgyvenimai, kurie vėliau transformuojasi į tam tikras ribas. Žmogus negali patirti tikro džiaugsmo, visaverčio bendravimo, sukurti normalių santykių. Kartais ištikus panikai žmogus jaučiasi taip blogai, kad jam iškviečiama greitoji pagalba. Kitam atrodo, kad jį ištiko infarktas arba jis tuoj tuoj numirs. Dažnai žmonės po panikos atakos kreipiasi į gydytojus dėl širdies veiklos sutrikimų, net neįtardami, kad šiuos
Feisbukas didžiausiu išbandymu tampa poroms
Į kelią išpuolusi moteris mosikuodama rankomis stabdė nuo pajūrio važiuojančias mašinas. Viena jų sustojo, nusprendusi pagelbėti nelaimės ištiktai vyresnio amžiaus moteriai. Pasišovusius padėti žmones pastarosios prašymas gerokai nustebino – „nelaimėlė” paprašė priminti, kaip reikia įkelti nuotrauką į feisbuką. Nauja priklausomybė Koncerte ar renginyje tampa vos ne tradicija nusifotografuoti prieš jo pradžią ir nuotrauką įdėti į socialinį tinklą. Įpusėjus renginiui, skaičiuojama, kiek nuotrauka sulaukė „patinka”. Dažnai galima pastebėti ir kitą situaciją: pusę koncerto filmuojama, kas vyksta scenoje, o likusią dalį peržiūrinėjama, kaip pavyko įrašas. Išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai tampa neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, suryjančia vis daugiau laiko. Gal priklausomybė nuo feisbuko greitai atsidurs gydomų priklausomybių sąraše? Psichologė bei meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė nelinkusi visų bėdų „nurašyti” šiam ar kitam socialiniam tinklui. Tačiau esama situacijų, kai feisbuku reikėtų naudotis atsargiau. Suteikia pasitikėjimo Ar taip ieškoma patvirtinimo, koks esi gražus ir geras? „Aplinka mums tarsi diktuoja naują įprotį. Socialinėje erdvėje dalijamasi informacija, kur žmogus keliauja, ką veikia, kaip pasikeitė šukuoseną ar pasidažė. Ar tai diktuoja greitas gyvenimo tempas, nes žmonės rečiau matosi? Gal svetimų žmonių paspaustas „patinka” suteikia daugiau pasitikėjimo savimi? Ar taip ieškoma patvirtinimo, koks esi gražus ir geras?” – svarstė meno terapeutė. Pasak jos, skelbiant informaciją socialinėje erdvėje galima formuoti pageidaujamą įvaizdį bei nuslėpti tam tikrus dalykus, kurie pasimato bendraujant gyvai. Kai kurie reklamuodami save taip gauna trokštamą dėmesį. Kiti šito sulaukia bendraudami gyvai. J.Dainauskaitė-Šileikienė pastebėjo, kad socialiniuose tinkluose nemažai laiko praleidžia jaunos, gražios merginos, kurios turėtų per gyvenimą lėkti su vėjeliu, džiaugtis gyvenimu. Nelieka energijos „Dabar mūsų gyvenime daug įtampos, mus supančioje aplinkoje trūksta laisvės, tad negalima sakyti, kad feisbukas yra blogis. Jei žmogui tai suteikia malonumą, jis su kažkuo bendrauja, dalijasi – tai gerai. Žmogus gauna seratonino – džiaugsmo hormono. Svarbu įvertinti, kiek tai atima laiko, ar jo lieka realiam gyvenimui”, – mano pašnekovė. Jei pabuvimas koncerte, spektaklyje ar kavinėje su mylimu žmogumi vertinamas tik pagal surinktų „patinka” skaičių, reikėtų suklusti. Tai esą blogai pačiam žmogui, nes jis nebegali gyventi „čia ir dabar”. Gyvenimas praeitimi ar ateitimi atima iš žmogaus apie 70 proc. energijos, tad pritrūksta jėgų gyventi savo tikrąjį gyvenimą. Taip nukenčia gyvenimo kokybė, santykiai. Tėvai nebepastebi, kaip auga jų vaikai, nes savęs ir vaikų reklamavimas socialiniuose tinkluose, bendravimas su draugais atima labai daug laiko ir jėgų. Ieško atitikmenų Ar feisbukas taps dar viena priklausomybe? Pasak J.Dainauskaitės-Šileikienės, ne visi žmonės priima pastabas. Dažnai jos vertinamos kaip įžeidimas. Kai žmogus pats supranta, kad turi bėdų, jis ieško psichoterapeuto pagalbos. Tada aiškinamasi, kokius jausmus sukelia naudojimasis socialiniais tinklais ir kokių atitikmenų galima rasti realiame pasaulyje. Meno terapeutė prisiminė pacientę, kuri feisbuke mėgo žiūrėti gražius ir juokingus vaizdelius. Po psichoterapijos seansų moteris prisiminė seniai pamirštą pomėgį – važinėjimąsi riedučiais. „Kiekvienos priklausomybės pagrindas – kažką gauti. Gal dėmesio, gal meilės. Dabar labai daug vienišų žmonių, nes didesni susibūrimai, susiėjimai tampa vis retesni. Feisbukas geras tuo, kad emigrantai taip gali palaikyti ryšį su artimaisiais, galima bendrauti su seniai nematytais draugais ar klasiokais”, – pasakojo pašnekovė. Sukelia depresiją? Meno terapeutė įžvelgė ir tam tikrą neigiamą socialinių tinklų aspektą – nuolatinį dalijimąsi blogomis žiniomis. „Mes išmokę greičiau užfiksuoti neigiamas žinias. Jei neturėtume feisbuko, blogą žinią išgirstume vieną kartą, ir viskas. Feisbuke tą patį pamatome kelis kartus. Žmonėms, saugantiems savo nervų sistemą ir sveikatą, reikėtų mokytis tą negatyvią informaciją prabraukti, neatidarinėti. Tai, kas svarbu, vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek pasieks žmogų. Bet bus sutaupyta nemažai laiko ir energijos”, – patarė specialistė. Ne vienas žinomas šalyje žmogus, sirgęs depresija, pripažino, kad negatyvią būseną pasunkindavo feisbukas, kur visi atrodo gražūs, daug pasiekę, laimingi. Pasak J.Dainauskaitės-Šileikienės, net jei nebūtų feisbuko, turintys polinkį į depresiją vis tiek susirgtų šia liga. „Man labiau neramu dėl depresija sergančių žmonių grupių feisbuke. Tada žmogus būna nuolatinės negatyvios būsenos, nes gyvena informacija, kas susirgo, kam blogai. Depresijos gydymas galėtų prasidėti nuo pozityvių emocijų, pabuvimo gamtoje, pasivaikščiojimo, judėjimo”, – mano pašnekovė. Panaši situacija ir dėl onkologinių ligonių. Domėjimasis kitų žmonių ligos istorija nepadeda sveikti. Sergančiajam vėžiu esą daug naudingiau domėtis apie sveikatą, kaip gydytis, stiprinti organizmą. Kiek anksčiau J.Dainauskaitė-Šileikienė rašė apie vokiečių gydytoją onkologą, profesorių Raiką Hamerį, tyrimais patvirtinusį, kad vėžį sukelia stiprūs emociniai išgyvenimai bei psichologinės priežastys. Jis pats susirgo sėklidžių vėžiu po devyniolikmečio sūnaus žūties. Pamiršta gyvą bendravimą Į straipsnio pradžioje paminėtą moterį bei kitus vyresnius žmones psichologė bei meno terapeutė siūlo žvelgti su meile, pagarba, šypsena. Jiems esą nėra lengva susitvarkyti su šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir nuo vaikų ar pažįstamų nesinori atsilikti. O pagalba kitam tik praturtina. Jurgita pgailestauja tik dėl vieno, kai užuot rodę dėmesį ir meilę vaikams, tėvai didžiąją laiko dalį skiria šiuolaikinėms technologijoms. Feisbuke taip pat netrūksta vaizdelių, ką vaikai veikia, kol mama ar tėtis naršo socialiniuose tinkluose. Į akis J.Dainauskaitei-Šileikienei dažnai krinta vaizdas, kai atvažiavusi pailsėti šeima su mažais vaikais tarpusavyje nebendrauja, o sėdi sukišę nosis į planšetes ar išmaniuosius telefonus. „Jie nemato gyvo gyvenimo aplinkui, negirdi garsų, miesto šurmulio. Tą patį dangų mato per mobilųjį telefoną. Šeima nebeturi apie ką kalbėti. Telefone ar feisbuke atsirandančios žinios tampa vienintele komunikacijos tema”, – atkreipė dėmesį pašnekovė. Užuot pasikalbėjusi apie savo jausmus, svajones, norus, tokia šeima vietą užleidžia išmaniesiems įrenginiams. Nelieka laiko santykiams Psichologės teigimu, socialiniai tinklai gali tapti tikru išbandymu ir poros santykiams. Jie atima laiką, kelia pavydą, įžiebia nesantaiką. Pavyzdžiui, jauna moteris su kūdikiu priversta stebėti, kaip antroji pusė visą vakarą naršo socialiniame tinkle užuot skyręs dėmesį namiškiams. „Poroms geriau kurti savo šeimos židinį, nei lindėti feisbuke. Žiūrėk, nespėja sukurti santykių, jau skiriasi, nes tam nebuvo laiko. Per dieną – darbe, vakare – feisbuke. Kada kurti santykius? O juos kurti – įdomus, atsakingas, daug dėmesio ir laiko reikalaujantis darbas. Tačiau užmokestis už jį yra itin saldus”, – priminė J.Dainauskaitė-Šileikienė. Parengė Sandra Lukošiūtė Publikuota dienraštyje „Klaipėda”, 2018-04-24
Majų genties šamanas pataria, kaip išgyventi netektį ir sunkius gyvenimo įvykius
Meksikoje gyvenančios indėnų, lakandonų genties šamanas, Majų tautos palikuonis, pasakoja apie tai, kaip išgyventi netektį: „Tai nutiko. Tavo namas sugriautas, žemė sudeginta, ginklus nunešė upė, gyvuliai žuvo. Viskas, ką statei ir auginai ilgus metus, daugiau neegzistuoja. Prieik arčiau. Čia dega mano laužas ir laukia mano daina. Viskas, kas kada nors gimė šioje žemėje ir po šiuo dangumi, būtinai numirs, kad duotų gyvybę tam, kas gims po to. Toks įstatymas. Diena keičia naktį; į žemę nukritusi sėkla numiršta, suteikdama pradžią naujam derliui – taip visada buvo, ir taip bus per amžius. Tu sustingsti iš siaubo, matydamas savo patirtis, nenori jomis tikėti. Atsimerk ir žiūrėk. Tavo gyvenimas pasikeitė. Pasikeitė per akimirką. Tavo praeities daugiau nėra. Verk! Tai, kas sugriauta ar numirė, turi būti apraudota. Verk! Tavo ašaros lyg lietus nuplaus pelenus, spyglius ir akmenis, jos nuplaus tavo žaizdas, jos nuneš tolyn tai, už ko tu dar bandai laikytis. Verk! Ir tegul lietus būna stiprus! Tu gali sudrebinti dangų savo staugimu ir grūmoti jam kumščiais, gali trypti žemę ir kristi ant jos iš nevilties. Verk! O aš dainuosiu savo dainą. Vėliau ar anksčiau lietus liausis. Tu atsikelsi nuo žemės ir danguje pamatysi vaivorykštę! Sužaliuos žolė ir pamatysi pirmąjį žiedą dykynėje. Tu pamatysi, kaip gyvenimas sugrįžta pas tave. Tu atsiraitosi rankoves ir pasistatysi sau naują namą, pasidarysi sau naujus ginklus ir užsiveisi gyvulių. Tu pajausi savo širdyje džiaugsmą ir suprasi, kad visa tai, kas buvo, taip ir turėjo būti. Tu pakelsi rankas į dangų ir padėkosi už tau atsiųstus išbandymus. Tu išgyvenai, tapai protingesnis, tu gyveni toliau! Įsimink tris svarbias pamokas: Išeina tik tai, kur baigėsi gyvybė. Jis tampa aštrus, nelankstus, ir, galų gale, numiršta. Tai, ką tu sukuri, išsaugo dalelę tavęs, bet tai nesi tu. Tavo išmintis ir tavo aistra visada su tavimi. Niekas neprarasta, kai tu neprarandi savęs. Tu – gyvenimo dalis, leisk sau keistis ir plaukti kartu su juo. Padaryk gyvenimą savo sąjungininku. Parengė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė, publikuota www.patikeksavimi.lt Išversta iš „www.garsoz.ru“ 1312971165_shaman.jpg
Kūne apsigyvenusius išgyvenimus išlaisvina šokis
Užgaulus žodis vaikystėje ar paauglystėje gali virsti sunkiai sutramdomais kilogramais, nusėdančiais ant kūno. Ne viena moteris yra susidūrusi: sportuoja, kontroliuoja, ką valgo ar net laikosi dietų, bet nepageidaujamas viršsvoris niekur nedingsta. Meno terapeutė tikina, kad kūno pokyčiai prasideda nuo mąstymo keitimo. O pokyčius prisišaukti padeda ir judesio-šokio terapija. Per plauką nuo mirties Žiūrint į 53 metų liekną, žaviai atrodančią meno terapeutę Jurgitą Dainauskaitę-Šileikienę sunku patikėti, kad beveik 20 metų ji buvo nuolatinė gydytojų pacientė, o sunki operacija vos per plauką nesibaigė mirtimi. Jau keltą metų Jurgita gyvena be vaistų ir nesilankė jokioje gydymo įstaigoje. Palaikyti puikią savijautą ir svorį jai padeda judesio-šokio terapija, kurią atrado per skausmingus asmeninius išgyvenimus. „Su onkologija susidūriau labai anksti. Buvau 17 metų, kai mane užauginusi močiutė mirė nuo kraujo vėžio. Netekau artimiausio žmogaus, tad onkologija siejosi su kažkuo labai baisiu. Šie ir kiti neigiami išgyvenimai kaupėsi nuo vaikystės. Dabar žinau, kad psichosomatika kyla nuo patirtų išgyvenimų“, – savo ligos istoriją pradeda pašnekovė. Praėjus keleriems metams po močiutės mirties Jurgitai gydytojai aptiko gerybinius auglius. Jauna moteris vos prieš metus buvo susilaukusi dukters. Gydymas komplikavosi, prireikė operacijos, kuri vos nesibaigė mirtimi dėl kraujo užkrėtimas. Po poros metų augliai vėl atsinaujino, juos pašalinus situacija po kurio laiko vėl kartodavosi. Gydytojų pamokymai, ko Jurgita turėtų vengti, gerokai apribojo jaunos moters gyvenimą. „Pradėjau visko bijoti, atrodydavo, kad liga bet kada gali atsinaujinti. Praktiškai save laidojau“, – apie beveik 20 metų trukusį gyvenimo etapą pasakojo meno terapeutė. Atsisakė operacijos Beveik prieš 10 metų Jurgitai buvo paskirta gimdos šalinimo operacija. Užvėrusi gydytojos duris, moteris suprato, kad taip tęstis nebegali. Jau iki tol ji domėjosi, ką reiškia gydymas vaistais ir natūralūs organizmo resursai, padedantys sveikti, gilinosi į Rytų mediciną, pagalbą pasiūlė būsimas vyras bionergetikas. Operacijos Jurgita atsisakė, o galiausiai užmiršo ir nuolatinius apsilankymus pas gydytojus. „Koks tas stebuklingas receptas? Sužinojau ir supratau, iš kur atsiranda ligos. Jų priežastys buvo mano vaikystėje. Iš ten atėjo liūdesys, nuoskaudos. Net nežinojau, kad jų manyje tiek daug buvo prisikaupę. Mokydamasi Sankt Peterburge meno terapijos, sužinojau apie šokio terapiją, išgirdau apie psichikos ir kūno vientisumą“, – pasakojo pašnekovė. Pasak J.Dainauskaitės- Šileikeinės, vien įsisąmoninus praeities nuoskaudas prasideda gijimo procesas, o pritaikius tam tikras metodikas, organizmas pats randa jėgų sveikti. Žinoma, po to dar laukia sunkus ir ilgas kelias, dirbant su savimi. Tačiau pastangos atsiperka – sveikata ir gyvenimo džiaugsmu. Meno terapeutė tikina, kad dabar jai kūnas tarsi savotiškas žemėlapis, padedantis orientuotis, kokios bėdos kamuoja ją pačią ar pacientus. Kūno signalai išduoda apie patiriamą įtampą ar stresą, sufleruoja, ką reikėtų keisti. Jurgita apgailestauja, kad jaunystėje jai niekas nepasiūlė kreiptis į psichologą, tik taikė drastiškus gydymo metodus. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad ligų ištakos – psichologinės. Išsiveržia nuoskaudos „Rusijoje sutikau žmonių, kurie jau žinojo: psichoterapija nesusieta su kūnu, – nenaudinga. Sankt Peterburge apie kūno terapiją mokėmės trimis lygmenimis: sąmonė, pasąmonė ir kūnas. Tada susidomėjau šokio terapija. Per pirmą užsiėmimą, grojant muzikai, reikėjo šokti vienai prieš 20 žmonių. Tai prilygo katastrofai. Mano kūnas neklausė. Kažką išgyvendama sugebėjau pasivaikščioti po salę ir atsisėti“, – tai prisimenanti psichologė dabar puikiai supranta į judesio-šokio terapiją pirmą kartą ateinančius žmones. Pirmą kartą jie dažniausiai jaučiasi nedrąsiai, stovi nuošalyje arba, atvirkščiai, įsivaizduoja, kad bus mokomi vos ne šokio žingsnelių. Išankstiniai lūkesčiai dažniausiai nepasitvirtina, o poveikis būna sunkiai nuspėjamas. Pavyzdžiui, kai kuriems dalyviams prasiveržia ilgai gniaužtos nuoskaudos, patirti emociniai išgyvenimai. „Kai supratau, ką reiškia: išjudėti, iššokti, tada atėjo suvokimas: vau, kiek daug mes galime su savo kūnu. Šokio terapijoje visada naudojamas ir koks nors piešimo metodas. Tai padeda išleisti, išreikšti, išstumti susikaupusias neigiamas emocijas, jausmus. Mus moko nuolat būti įsitempusiais, bet iš tikrųjų reikia išmokti tai paleisti, išmokti mylėti save. Be šito nepadės jokie vaistai“, – įsitikinusi meno terapeutė. Pasak J.Dainauskaitės-Šileikienės, mūsų kūnas kaupia visas neigiamas patirtis, nesąmoningai užsikrautas pareigas, kurios neleidžia laisvai bei normaliai gyventi. Grįžti į praeities traumas būna sunku, todėl dažnas jas ignoruoja ir stengiasi nustumti į pasąmonę. Įjungia vidinį daktarą „Judesio-šokio terapija yra visiška saviraiška, tam nebūtina mokėti šokti. Kokia moteris bus sveika? Atsipalaidavusi. Neatsitiktinai jos lyginamos su mėnuliu ar vandeniu. Vanduo negali būtų įsitempęs. Šokis, judesys yra džiaugsmas, priešnuodis depresijai“, – pasakojo meno terapeutė. Pašnekovė įsitikinusi, kad mūsų kūnas yra labai protingas ir gydant jį būtinas holistinis požiūris. Per šokį kūnas išsilaisvina, atsiranda natūralūs, prigimtiniai judesiai, padedantys išlaisvinti mintis bei mąstymą. „Užtenka pakeisti požiūrį į kvėpavimą, išlaisvinti judesį, mintį ir vidinis mūsų daktaras jau gydo. Mes dažnai neišnaudojame savo vidinio daktaro resursų“, – mano Jurgita. J.Dainauskaitė-Šileikienė tikina, kad šokio terapija padeda atsikratyti antsvorio. Pasak jos, antsvoris yra gynybos , patirtų pažeminimų, užgauliojimų pasekmė. Psichologė prisiminė pacientę, kuriai dėl didžiulių kaklo skausmų, nematydami kitos išeities, gydytojai pašalino kaklo raumenį. Per terapiją moteris prisiminė, kaip vaikystėje dėl stambaus kūno sudėjimo iš jos šaipydavosi mokytoja. Paauglystėje dėl kilusios įtampos ir pykčio jai būdavo sunku pasukti kaklą, nes vis atrodydavo, kad už nugaros visi iš jos šaiposi. Stresą mergina malšindavo šveisdama konservų dėžutę po dėžutės, o aplinkinių nuostaba dėl tokio rajumo jai kėlė net pasitenkinimą. „Antsvoris yra dažna pasekmė stresų, vidinių išgyvenimų. Tam net nebūtina kokia nors psichologinė trauma, kaip skyrybos ar netektis. Užtenka frazės, kuri žmogui labai giliai įsminga. Žmogus susitapatina su tuo pasakymu, ir taip užsisuka ratas. Kaip tą svorį numesti? Atgaliniu būdu grįžtant į to rato pradžią, nuo ko viskas ir prasidėjo. Kai moteris pamilsta save ir supranta, kokia ji nuostabi, kilogramai pradeda savaime tirpti“, – aiškino meno terapeutė. Skaudino artimųjų frazės Pasak J.Dainauskaitės-Šileikienės, alkoholizmas, persivalgymas, narkotikai – visos priklausomybės padeda naikinti įtampą. Valgydamas žmogus patiria tai, nuo ko jam pasidaro geriau. Paklausta, ar šokio terapija padeda tirpdyti kilogramus, psichoterapeutė nusijuokė. „Gražu žiūrėti į judantį žmogų. Net turintis antsvorio žmogus gali būti gražus ir žavingas. Žmogui skaudžiausia, kai jį uja arba užgaulioja artimiausi žmonės. Dėl mamos ar kito artimo žmogaus frazės, pavyzdžiui, „kokį didžiulį užpakalį užsiauginai“ paauglei gali atsirasti didžiuliai kompleksai. Pačius didžiausius skausmus sukelia mamos ar tėčio vertinimai“, – pasakojo pašnekovė. Paauglystėje išgirstos artimųjų frazės apie kūno pokyčius gali tapti anoreksijos ar net nutukimo priežastimi. Patogu vadovautis stereotipais Perkopus 30 ar 40 metų dažnai susiduriama su viršsvorio problema. Tuomet konstatuojama, kad svoris auga arba juo sunkiau atsikratyti tampa dėl sulėtėjusios medžiagų
Laimingi vaikai serga mažiau
Dažnai pasigirsta kalbų, kad darželį lankantis vaikas daug serga todėl, kad patiria įtampą ten vedamas. O kartais apskritai teigiama, kad „visos ligos – nuo nervų“. Ar tai tikrai tiesa? Atsako psichoterapeutė bei meno terapeutė JURGITA DAINAUSKAITĖ ŠILEIKIENĖ Dar daug žmonių mano, kad emociniai išgyvenimai kelia tik psichologines problemas. Tačiau vis daugėja duomenų, jog stresas veikia raumenis, sąnarius, vidaus organų veiklą, vis labiau žmonės įsitikina, kad vaistais dažnai skausmų ar ligų neišgydo, o tik priverčia migruoti po kūną. Turime suprasti – žmogus yra sistema: tai organai su savomis funkcijomis, raumenys, skeletas, kraujotaka, nervų sistema, sąmonė, pasąmonė ir t. t. Veikiant bent vieną iš tos sistemos dalių yra veikiama ji visa. Tarkime, jeigu vaikas patyrė didelį stresą, tai nėra tik išgąstis, baimė ar liūdesys. Tai ir raumenų tonuso, organų funkcijų sutrikdymas. Laukinėje gamtoje gyvūnai iki šiol geba natūraliai išlaisvinti save iš patirto streso, tačiau socialinėje visuomenėje šio gebėjimo mes nebeturime. Tarkime, stirna besiganydama gali patirti stresą per daug prisiartinus plėšrūnui, tačiau nuo jo išsigelbėjusi ji kaipmat natūraliais raumenyse vykstančiais procesais geba atsikratyti likusios įtampas. O žmogaus kūne tarsi knygoje sukrėtimo „įrašas“ išlieka visam gyvenimui. Taigi susikaupę neigiami išgyvenimai paskatina psichosomatinius susirgimus, kurie nenustatomi atliekamais tyrimais, bet pasireiškia kūno skausmais, tikais, traukuliais. Kitaip tariant, jeigu yra priežasčių nervintis, į tai reaguoja visas kūnas, sukeldamas visą virtinę neigiamų reakcijų. Daug lemia supanti aplinka Vaikai dažniausiai gimsta sveiki, asmeninių rūpesčių iki tam tikro amžiaus visiškai neturi, bet jų gali perimti iš šeimos. Juk šeima taip pat yra sistema, tad kiekvieno jos nario rūpestis yra visų rūpestis, ir padėti reikia visai šeimai. Jeigu tėvai išgyvena sudėtingas gyvenimiškas situacijas, psichologines traumas, nejaučia gyvenimo džiaugsmo, tai namie gali vyrauti įtampa, kilti dažni vaidai, ir dėl to vaikas jaučiasi prastai. Taip pat jis jaučia liūdesį bei atstūmimą tuomet, jeigu mama yra emociškai ir fiziškai išsekusi, depresinės būsenos. Ir jeigu vaikas savo atžvilgiu nuolat jaučia nepasitenkinimą, girdi daug draudimų, barimų, priekaištų, jo viduje ima kauptis įtampa, kuri vėliau pasireiškia kūniškais negalavimais. Šeimos psichoterapijos praktika rodo, kad jeigu vaiko aplinkoje vyrauja ramybė, švelnumas, darnūs suaugusiųjų santykiai, jį moko geranoriški kantrūs mokytojai ir aplink jį yra gera psichologinė erdvė, tai jo kūne nebus jokių sąlygų kauptis skausmui. Jeigu mažame kūnelyje ir susikaups įtampos, nereikės iškrovai pasitelkti fizinių skausmų arba nervinių tikų – vaikas galės apie viską pasikalbėti ir jam bus paaiškinta viskas, ko jis nesupranta arba bijo. Kai įvairūs neigiami išgyvenimai lieka uždaryti kūne kaip kalėjime, tada kūnas ir sukuria skausmus. Pastebima, kad vaiko organizmas kartais „susikuria“ ligą, nes juk tada tėvai nustoja bartis ir susitelkia į vaiko gydymą. Net temperatūra gali pakilti, jeigu darželinukas kažko bijo darželyje arba jei mokinys dreba dėl kitą dieną vyksiančios pamokos ar kontrolinio darbo. Kaip ateina liga Dažnai liga neužklumpa staiga. Yra keli pereinamieji to etapai: Pirmiausia atsiranda nežymių pokyčių, vaikutis tampa truputį neramesnis, verksmingesnis, bando kažką pasakyti. Vyresniame amžiuje tai gali pasireikšti išsiblaškymu, jautrumu, tačiau tėvai nereaguoja, nes jie dažnai neturi tam laiko arba randa pasiteisinimą: „Ai, dantukai dygsta“ arba „Ai, visi vaikai tokie“. Taip jie praleidžia laiką, kai vaikui galima padėti pakankamai lengvai. Tiesiog reikia jį labiau pagloboti, skirti jam daugiau dėmesio, švelnumo, ir ligos bus išvengta! Ima ryškiau keistis elgesys ir veiksmai, atsiranda pykčio apraiškų, vaikas ima muštis, dažniau rėkia. Jeigu ir šiuo metu vaikui jį supančioje aplinkoje nesuteikiama pagalba, t. y. tėvai ir toliau jį ignoruoja, ima ryškėti kūno susirgimas. Kūno susirgimai dėl psichologinių dalykų vadinami psichosomatiniais susirgimais, tai ilgalaikės juntamos įtampos arba vaiko išgyvenimų pasekmė. Psichosomatiniai sutrikimai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, bet dažniausiai tai būna virškinimo sutrikimai (pilvo, skrandžio skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo pūtimas), pablogėjusi odos būklė (niežėjimas, deginimas, sausumas, bėrimas), padažnėjęs kvėpavimas ir kosulys, netgi astma. Jeigu sveikatos sutrikimų priežasčių neieškoma, vaikui augant vieni susirgimai gali pakeisti į kitus, ir neretai naujas simptomas būna jau sunkesnis už buvusį anksčiau. Ieškokime gyvenimo džiaugsmo Patarčiau vaiko dėmesį labiau kreipti į pozityvius įvykius, gražius procesus, lavinančius jo vaizduotę, nes jau turbūt niekas neabejoja tuo, kad jie palankiai veikia pasąmonę ir viso žmogaus sveikatą. Neseniai apie tai rašė akademikas Jurgis Brėdikis, bene prieš 30 metų tai jau minėjo Lietuvoje žinomas sveikuolis Karolis Dineika. Aš kaip meno terapijos specialistė patarčiau tėvams: leiskite vaikams laisvai piešti, leiskite daugiau jiems laisvai judėti, leiskite fantazuoti, padėkite aplink save pastebėti džiaugsmingus, gražius dalykus. Kartu stebėkite, kiek per dieną išsiskleidė gėlės žiedas, kiek paaugo vaikutis per savaitę savo piešiniuose, kartu galvokite, ką galima papasakoti apie ryškią žvaigždę danguje ar apie ant pirštinės nutūpusią snaigę. Tada ne tik vaikai, bet ir mes patys būsime sveikesni, laimingesni. Iš darbo praktikos Vienam dvylikos metų berniukui dėl per matematikos pamokas patiriamų stresų atsirado stiprūs galvos skausmai. Keletą kartų ryte besiruošdamas į mokyklą berniukas apalpo, jo skruostai nuolat buvo raudoni, delnai – drėgni. Vaikui buvo atlikti tyrimai, kuriais nebuvo nustatyta jokių rimtesnių pakitimų, skirti lengvi raminamieji vaistai, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Tėvai rado galimybę nutraukti vaiko kontaktą su stresą kėlusio dalyko mokytoja – rasta galimybė tą dalyką mokytis individualiai. Kurį laiką berniukas lankė meno terapijos užsiėmimus, buvo naudojamos įvairios atpalaiduojamosios ir vaiką išlaisvinančios metodikos. Sustiprėjo jo pasitikėjimas savimi, o sveikatos sutrikimas išnyko. Paauglės mergaitės besiskiriantys tėvai daug barėsi, niekaip negalėjo draugiškai sutarti dėl tėčio susitikimų su dukra. Mama, turėdama nuoskaudų ir negalėdama susitaikyti su tuo, kad šeimos nepavyks išsaugoti, stengdavosi daryti viską, kad tie pasimatymai neįvyktų. Mergaitė buvo labai prisirišusi prie tėčio, ilgėdavosi jo. Dėl jos viduje pradėjusios kauptis įtampos ir pykčio atsirado aiškiai matomas nervinis tikas, kuris pakenkė jos santykiams su bendraamžiais, o tai dar labiau blogino padėtį. Bendravome su visais šeimos nariais, buvo priimti sprendimai mergaitės naudai, jai buvo sudarytos sąlygos ramiai susitikinėti su tėčiu. Tikas po kurio laiko išnyko. Vienos mažos mergaitės mama dar nėštumo metu liko viena, viena ir augino dukrytę. Mergaitę tėvas vis dėlto pripažino ir kartais lankydavo. Kai dukrytė pradėjo lankyti darželį, kartais paimdavo iš jo. Kai jai buvo dveji metukai ir keturi mėnesiai, ji pradėjo nuolat kartoti žodį „tėtis“, laukdavo jo apsilankymų, tėčiui atėjus rodydavo didžiulį džiaugsmą. Auklėtojos ėmė sakyti, kad mergaitė dienos metu graudžiai verkia, o pradėjus rinktis tėvams su nerimu stebi, kas ateis jos paimti. Tuo metu mergaitė ėmė vis dažniau sloguoti,
Mes galime įveikti vienišumą
Visame pasaulyje daugėja vienišų bei po vieną gyvenančių asmenų. „Eurostat“ duomenimis, Lietuva yra antra Europoje pagal vienišų gyventojų skaičių – mūsų šalyje 33 proc. žmonių gyvena po vieną. Tuo tarpu geriausia situacija yra Maltoje, kur po vieną gyvena tik kiek daugiau nei 20 proc. gyventojų. Žinoma, gyvenimas vienam dar nereiškia vienišumo, tačiau tyrimai rodo, jog gyvenimas po vieną visuomet paveikia ne tik žmogaus savijautą, bet ir sveikatą. Vienišumo tema daug tyrimų atlikusi Brigham Youngo universiteto mokslininkė Julianne Holt-Lunstad įsitikinusi, jog socialinių ryšių nebuvimas gali nulemti gerokai prastesnę žmogaus sveikatą. Tokią išvadą mokslininkė pateikė apibendrinusi beveik 150 ankstesnių tyrimų metu gautus duomenis. Pasirodo, aktyvų socialinį gyvenimą gyvenantys žmonės net 50 proc. sumažina riziką mirtį nei pasyvūs jų bendraamžiai. Be to, socialinio gyvenimo aktyvumo nebuvimas prilyginamas žalingiems įpročiams. Socialiai pasyvus gyvenimas taip smarkiai veikia žmones, jog tą poveikį mokslininkai prilygina 15 cigarečių surūkymui per dieną. Meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė primena, nebūtina gyventi vienam, kad jaustumeisi vienišas. Vienišumo tema šiuolaikinėje visuomenėje puikiai pažįstama daugeliui žmonių. Tačiau svarbiausia, kad su ja būtų kovojama. Dažniausiai ją įveikti gali padėti psichologo pagalba bei darbas su savimi. Kodėl jaučiamės vieniši? Priežasčių jaustis vienišam yra pačių įvairiausių. Dažnai vienišumo jausmą iššaukia atvejai, kai žmogus jaučiasi nevertinamas, neišklausomas, jo nesupranta, nepaisoma jo nuomonės. Kitaip sakant, vienišumas dažnai kyla žmonėms, kurie jaučiasi niekam nereikalingi. Ypač mes taip jaučiamės kai iš savo artimo žmogaus nesulaukiame supratimo, psichologinio palaikymo ar akivaizdi empatijos stoka. Meno terapeutė Jurgita primena, tikras vienišumas negali būti tuo atveju kai aplink pilna žmonių. Nes vienišumo jausmas yra psichologinė būsena, kuri priklauso mums, o tai reiškia, kad mes galime tai kontroliuoti, mes galime tą vienišumo jausmą valdyti. „Mano darbo praktikoje yra buvę atvejis, kuomet į mane kreipėsi mergina, kuri jautėsi labai vieniša. Ji buvo netekusi abiejų savo tėvelių, pačiai šeimos sukurti nepavyko, todėl ji jautėsi niekam nereikalinga. Nors ji save jau ir taip buvo labai nuvertinusi, netruko užklupti ir sunki liga. Tik įveikusi ją, mergina pradėjo mokytis mylėti save ir keistis. Taip, tai vyko nedideliais žingsneliais dirbant su savimi ir psichologo pagalba kiekvieną dieną, tačiau pasikeitusi gyvenimo kokybė kasdien nuteikdavo vis pozityviau. Geriausia, jog keičiantis požiūriui į gyvenimą, ji ėmė sparčiai sveikti. Tuomet nustojo kritikuoti save ir kitus, ne tik savyje, bet ir aplinkiniuose dažniau ėmė pastebėti privalumus nei trūkumus. Mūsų bendravimo pabaigoje jos gyvenime atsirado mylimas žmogus, tad viskas stojo į savo vėžes, – pasakoja meno psichoterapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė. Kaip įveikti vienišumą? Kad išvengti vienišumo jausmo, būtina: Pasitikėkite savimi. Nesitikėkite, kad aplinkiniai palaikys jus visur ir visada. Atsiminkite posakį „Kiek žmonių, tiek nuomonių“. Visiškai vienodai mąstančių žmonių pasaulyje tiesiog nėra, todėl tai, kad kiekvienas žmogus tą pačią situaciją vertina skirtingai – visiškai normalu. Mylėkite žmones. Mokykitės priimti žmones tokius, kokie jie yra. Jie turi savo silpnybes, savo charakterio bruožus, kurie formavosi jų viso gyvenimo eigoje. Tai lemia žmogaus aplinkos žmonės, o kartais asmenybės formavimuisi įtakos turi netgi mūsų nepastebimi žmonės, ne tik artimieji. Prisiimkite atsakomybę. Nemanykite, kad kiti žmonės turi kažką nuveikti dėl to, kad jūs nesijaustumėte vieniši. Svarbiausia – nestovėti vietoje, nepanikuoti, suvokti, kad gyvenimas vien čia ir dabar yra nuostabus. Juk tam pakanka jausti savo žingsnius kai pėdomis lieti žemę, jausti pilną maisto skonį kai valgai, šypsotis akimis pačiam sau ir kitiems, stebėtis nuostabiomis smulkmenomis, kaip tai daro maži vaikai. Stenkitės atmesti vaikiškus kaprizus ir iliuzijas, reikalavimus, kaip kiti turi su mumis elgtis. Nebijokite bendrauti. Patys eikite prie kitų žmonių, kurkite su jais švelnius ir ramius santykius, patys tapkite žmogumi, gydančiu vienišumą. Reikia pačiam nustoti savęs gailėtis. Vietoje to, mokykitės atsiverti patys. Pradžioje galima atsiverti bent jau gamtos grožiui, tobulumui, žavesiui, išsilaisvinti iš savo paties susikaustymo. Pamatysite, vienišumo jausmas ims trauktis, o žmonės patys norės bendrauti su Jumis. Ryžkitės mokytis. Supraskite, kad norint jaustis kitaip, reikės išmokti daryti kažką kitaip, keisti požiūrį, elgesį, reakcijas, įpročius, o tam reikia nusiteikimo, pasiryžimo, noro, jėgų ir laiko. Kai žmogus ima jaustis vienišas ir nereikalingas, ima kankinti gyvenimo prasmės klausimas, gali aplankyti beprasmybės pojūtis. Šiuo atveju būtų daug naudingiau pamąstyti apie tai, ką turi, ką gali padaryti tam, kad pagerintum savo gyvenimo kokybę su tuo ką turime dabar, su tais kurie yra šalia. Suprantama, jog imti ir pasikeisti patiems bei pakeisti savo požiūrį į aplinkinius, nėra taip lengva. Labai dažnai darbą pradėti su savimi gali būti sunku, todėl Jums gali praversti psichologo pagalba. Psichologas gali padėti suvokti tikrąsias vienišumo priežastis, o supratimas jau yra sveikimo proceso pradžia. Atsiminkite, laimės kiti žmonės negali mums sukurti, nes jos nėra išorėje, ji yra mūsų viduje! Su meile, Jurgita:)
Judesio – šokio terapijos užsiėmimų dalyvių atsiliepimai
Vasario 8 d. 18.00 val. Judesio-šokio terapija džiaugsmui ir sveikatai Klaipėdoje. Kaip lengviau: judesiu ar žodžiu išlieti emocijas? Atsikratyti baimės, išsivaduoti iš liūdesio ar patenkinti smalsumą – į pirmuosius šokio terapijos užsiėmimus atvedė skirtingos priežastys, tačiau daugelis išdrįsusiųjų būtinai žadėjo sugrįžti. Sandra: „Iš pradžių dvejojau, ar eiti. Bet atėjus, supratau, kad dar norėsiu sugrįžti. Man buvo visai nesvarbu, ar kiti į mane žiūri, kaip aš šoku. Jaučiausi taip lyg būčiau viena su savimi. Turėjau labai įtemptą dieną, o dabar išeinu visai kitomis mintimis ir nuotaikomis. Iki tol nebuvau nieko panašaus išbandžiusi. Perskaičiusi „Facebooke“ skelbimą, pasikviečiau draugę ir pusseserę. Visos trys labai džiaugiamės, kad atėjome. Kas šiandien buvo sunkiausia? Šiandien viskas lengvai pavyko, nors gyvenime turiu daug kompleksų“. Užsiėmimo pradžioje užkliuvo liūdnas moters veidas. Buvo akivaizdu, kad ji išgyvena sunkų gyvenimo etapą. Pasibaigus šokio terapijai, liūdnoji moteris šypsojosi. Audra: „Šį mėnesį bus dveji metai, kai netekau vyro. Nuo liūdesio nepabėgsi. Atėjau padėti sau. Man nelabai norėjosi judėti. Bet stengiausi klausytis kūno ir judėjau, kiek norėjosi. Labiausiai patiko meditacija atsigulus, kai jauti tik savo kūną ir muziką“. Eglė: „Gal iš pradžių norėjosi daugiau judesio, laisvės. Įsivaizdavau, kad šoksime non-stop. Paskui supratau, kad visko buvo tiek, kiek reikia. Iš pradžių gal nebuvo jauku, kai šoki šalia nepažįstamų žmonių. Bet paskui atsipalaiduoji, ir viskas gerai. Prieš užsiėmimą kolegei juokiausi, kad galėsime išsišaukti. Bet kai visi šaukė, aš šito negalėjau padaryti. Neišleidau nė garso. Nors paskui atsipalaidavau ir dabar viskas gerai. Esu šokusi tautinius, linijinius ir šiuolaikinius šokius, bet čia ta patirtis visai nepadėjo“. Germanas: „Atėjau ir kol kas nelabai suprantu kur. Tokie užsiėmimai mūsų mentalitetui, lietuviams labai reikalingi. Mūsų bėdos kyla iš nesibaigiančių darbų, vienatvės, streso. Čia gal gera galimybė tiems, kurie nenori eiti į sporto klubą, bet nenori ir vieni šokti. Iš šalies atrodo gana keistai, bet įsilieji ir tiek. Nėra lengva va taip ateiti ir šokti. Vienu metu gal net norėjosi pajausti būgnų gausmą, tokį stiprų jausmą“. Sandra: „Visada kompleksavau šokti, bet kvietimą priėmiau kaip iššūkį. Per tas porą valandų buvo emocijų nuo… iki. Kartais norėdavosi net išeiti, vyko vidinė kova, o kartais, atvirkščiai, įsijungdavo toks draivas, vaikiškas smagumas, kai leidi sau vėl būti vaiku ir negalvoji apie aplinkinius. Judėti, klausantis kūno, nėra lengva. Nes juk didžiąją gyvenimo dalį mokomės, kaip save varžyti. Pradėjau suprasti, kodėl primityviomis vadinamos tautelės šoka ritualinius šokius ir kiek daug tame prasmės. Įdomiausia, kad lengviausiai pasidavė užduotys, kurios iš pradžių atrodė bus sunkiausios. Per juoko terapiją, kai dauguma juokėsi, negalėjau išspausti nė garso, o kai vėliau antrą kartą pažiūrėjau nufilmuotą epizodą, kur šokau, taip prisijuokiau. Va, tada buvo geriausia juoko terapija“. Visą informaciją apie renginį skaitykite čia: https://www.facebook.com/events/956466867848840/