Tikros istorijos apie netinkamą auklėjimą

Paprastai MAŽYLYJE rašome apie tai, kaip reikia auklėti vaikus, kad nenutiktų vienokių ar kitokių negerų dalykų. O šįkart padarysime kitaip ir aptarsime situacijas suaugusių žmonių, kurių tėvai kažką padarė netinkamai, nors norėjo tik gero…

Meno terapeutė, psichologė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė, www.patikeksavimi.lt

Aptarus į mane besikreipiančių suaugusių žmonių problemas neretai tampa aišku, kad prie tų problemų labai smarkiai prisidėjo netinkamas jų auklėjimas vaikystėje. Beje, jis paveikia ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai – neretai iš vaikystės atsinešti potyriai sukelia širdies veiklos pakitimus, nerimo ar panikos atakas, gali būti depresijos priežastimi ir pan.

Papasakosiu keletą istorijų (jose kai kurios detalės praleistos, saugant klientų konfidencialumą), iš kurių jums bus aišku, ką kai kurie tėvai, o gal ir jūs patys, darote netinkamai…

1 istorija.

Nuslopintas tikrasis „aš“

Į mane kreipėsi daili išsilavinusi moteris gražiais plaukais, labai gražiomis išraiškingomis akimis, tačiau jau bekrintanti į depresiją. Iširo jos santykiai su vyru, nes jie nuolat riejosi, moteris neretai keldavo isterijas. Ji pati labai išgyveno dėl to, kad nuolat nepajėgdavo susivaldyti, rėkdavo ir mušdavo savo mažametį sūnų.

Atrodė, žmonės turi susikūrę pakankamai geras gyvenimo sąlygas, mylintys vienas kitą ir galėtų sau gražiai gyventi, tačiau jų santykiai buvo taip išsiderinę, kad nė vienas vakaras namuose nepraeidavo ramiai.

Kodėl taip susiklostė?

Bendraujant su moterimi paaiškėjo, kad vaikystėje ji buvo labai smalsi, energinga, judri mergaitė, mėgo kalbėtis su suaugusiaisiais, domėjosi viskuo, kas įmanoma. Tačiau jos mamai ir giminaičiams tai kėlė nepasitenkinimą. Ją vadino „bernu“ arba gyvūno, besikarstančio medžiais, pavadinimu. Prigimtinės energingos judrios mergaitės savybės buvo smukdomos.

Ji jautėsi kalta, nemylima. Jai kaip tobulas pavyzdys nuolat buvo pateikiama lėta, vis šalia mamos sėdinti pusseserė: „Kodėl ji sėdi, kaip normali mergaitė, o tu vis lakstai kaip išprotėjusi.“

Ir sukūrusi šeimą mergina jautėsi negraži, neverta meilės. Ji nuolat kentėjo dėl menkos savivertės. Vis labiau ryškėjo šiurkštumas. Juk kartais žmogus šiurkščiai kalba ir elgiasi ne dėl blogų charakterio savybių, o dėl to, kad buvo nuolat kritikuojamas, pasidarė nervingas, baugštus, ir todėl stengiasi nuolat būti pasirengęs gintis. Toks žmogus ginasi, sukeldamas konfliktus (tai savotiškas gynybinis mechanizmas).

Ką galima pakeisti?

Užsiėmimų metu buvo daug dėmesio skiriama moters savęs suvokimo korekcijai. Ji skatinta save suvokti kaip turinti puikius prigimtinius bruožus ir charakterį. Taikant judesio terapiją jai labai lengvai sekėsi išlaisvinti savo kūną iš įtampų, savo plaukus ji pamatė nebe kaip kūtvelos, o kaip gražią šukuoseną, savo išraiškingose akyse ji išmoko pamatyti šypseną… Ji pagaliau pradėjo savo bruožus, kuriuos laikė trūkumais, vertinti kaip privalumus ir pamilo save.

Po kiek laiko gavau gražų šios moters laišką: „Jurgita, labai džiaugiuosi, kad prisiruošiau į Jus kreiptis. Dabar jaučiuosi tikrai geriau, atrodo, ir aš pati gražesnė, ir mano vyras su vaiku mielesni, ir visas gyvenimas smagesnis. Nesakau, kad nekyla pesimistinių minčių, kartais namie dar pakeliu balsą, bet tuoj atsimenu, kad tai situacijos tikrai nepataisys, tik ją pablogins. <…> Dėkoju už tai, kad padėjote man save pamilti.“

 Antra istorija

 Baisu kalbėti prieš žmones!

 27 m. moteris, užimanti rimtas pareigas didelėje įmonėje, susidūrė su didžiule viešo kalbėjimo baime. Kai ji žino, kad reikės pasisakyti per susirinkimą, ją pradeda mušti karštis, smarkiai daužosi širdis, pradeda trūkti oro. Pasisako kuo trumpiau, daug ką praleidžia (nors tikrai turėtų ką protingo pasakyti), nes jai tuo metu norisi, kad visas košmaras kuo greičiau baigtųsi.

Ši moteris mano, kad tai jai darbe labai trukdo, o jos baimės jai atrodo kvailos, tačiau ji nieko negali padaryti. Ji ir mokykloje bei universitete buvo drovi, tačiau seniau drovumas taip smarkiai nekliudė.

Kodėl taip susiklostė?

Ši mergina augo išsilavinusių tėvų, kurie iš jos labai daug reikalavo, šeimoje. Jie norėjo, kad dukra būtų geriausia klasėje ir tarp lankančiųjų būrelius, ji stengėsi ir jai gerai sekėsi. Be to, tėvai, atėjus svečiams, prašydavo jos deklamuoti eilėraščius ir dainuoti, nors mergaitė to labai nenorėjo.

Panašiai besielgiantys tėvai tarsi išnaudoja savo vaiką savo reikšmingumui pakelti. Norėdami parodyti kitiems, kokia gabi jų dukra, tėvai tarsi norėjo pasakyti: „Jūs tik pažiūrėkite, kaip mes gebame gerai auklėti savo vaiką.“ O juk tėvams svarbiausia ne stengtis kažkam kažką įrodyti, bet mylėti savo vaiką, ir tiek.

Paprastai tokie tėvai ploja ir šypsosi, vaikas viską atlieka tobulai, tačiau jam suklydus gali leptelėti: „Ai, Inga, kas čia dabar?.. Kodėl neišmokai?.. Tu labai mane nuvylei…“ ir pan. Vaikui gali labai pakenkti ir tokios frazės, kaip: „Brolis taip greitai apsirengė, o tu…“, „Kitų vaikučių piešiniai labai gražūs, o tu šiandien turbūt nelabai stengeisi…“ ir pan.

Tokių tėvų vaikai siekia būti tobuli, jiems bet kokia nesėkmė gali prilygti tragedijai. Jie ima gyventi ne dėl savęs, o dėl to, kad kiti jiems plotų.

Ką galima pakeisti?

Dėl viso to dabar suaugusiai moteriai tam tikrose situacijose ir išlenda baimė būti išjuoktai, sukritikuotai, pasirodyti prasčiau negu kiti. Taigi ją ima mušti raudonis, prakaituoja delnai, trūksta oro…

Kadangi moters santykiai su tėvais dabar gana artimi, jai praverstų pasikalbėti su jais apie tai, kaip jų raginimai vaikystėje sakyti eilėraščius jai kenkia dabar. Pasikalbėjusi ji bus žengusi žingsnį pagerėjimo link. Galbūt palengvės tiesiog išgirdus tėvų paaiškinimą, kad jų ketinimai buvo patys geriausi, nes jie tikrai ja labai didžiavosi ir ją mylėjo…Galbūt prisimins savo sėkmingiausius pasirodymus, kurie atgaivins prigimtinius resursus ir ji supras, kad tikrai gali ir geba kalbėti viešai.

Dar panašių baimių kamuojamiems žmonėms galima pasidomėti autogenine treniruote. Jos metu sau kartojama: „Aš esu ryžtingas ir laisvas. Aš pasirodysiu puikiai!“ Galima ir kreiptis į meno terapeutą-psichologą. Jis padės atverti senas psichologines traumas ir išlaisvinti save iš tų situacijų, kurios neleidžia elgtis laisvai bei drąsiai būtent dabar.

Trečia istorija

 Mamos bėdos ant vaiko pečių

Gyveno kartą berniukas, kurio tėvai išsiskyrė, kai jis buvo dar mažas. Berniukas liko gyventi su mama. Ji teturėjo keletą giminaičių, bet su jais beveik nebendravo, artimų draugių taip pat neturėjo. Berniukas buvo kone vienintelis, kuriam mama pasakodavo viso savo gyvenimo nuoskaudas. Vaiką nuolat lydėjo liūdnos istorijos, mamos pasakojimai apie tai, kaip ją skriaudė tėvas ir jo motina.

Ilgainiui berniukui, vos tik mama imdavo kažką pasakoti, darydavosi keistai sunku kvėpuoti, vėliau net atsirado traukuliai. Jis prisimena, kad ėmė bijoti vakaro, kai mama pareis iš darbo, nes juk vėl reikės sėdėti ir klausytis.

Kas iš to išeina?

Įprastai vaikai turi augti, stiebtis aukštyn, tačiau šiam berniukui atrodė, kad auga tik jo rankos ir kojos, o jis tebėra mažas vaikas. Kai jis pradėjo lankyti mokyklą, negalėjo suprasti, kodėl kiti vaikai tokie judrūs ir linksmi, moka garsiai šūkauti, bėgioti.

Dar po kurio laiko jam ėmė atrodyti, kad tai jis kaltas dėl to, kad tėtis paliko mamą, kad močiutė ją skriaudė. Nuo tos kaltės jis niekur negalėjo pabėgti, ji tarsi apaugo jį. Kaltės jausmas vis sunkėjo, nes mama vis dažniau, kai jai kažkas neįtikdavo, sakydavo: „Ir tu kaip tavo tėvas, nieko gero iš tavęs nebus…“ Jis vargais negalais baigė mokyklą, tarp ir nesusidraugavęs su jokiu bendramoksliu.

Nesiklostė jam ir darbo reikalai. Kai pirmą kartą įsidarbino paprastu darbininku, teišdirbo kelias savaites, nes jam vis atrodė, kad visi iš jo šaiposi, viduje kažkas imdavo taip kunkuliuoti, kad jis neištvėręs imdavo rėkti ir pykti. Ir kitose darbovietėse, kad ir labai norėdamas, neišsilaikydavo ilgai. Jam atrodė, kad visi kolegos žino, jog jis kaltas dėl visko, ką ištvėrė jo mama, ir visi ant jo pyksta.

Vyruko išvaizda buvo tikrai šauni, tačiau bet koks bandymas užmegzti santykius su mergina baigdavosi nesėkmingai, jie tetrukdavo vos 1 ar 2 pasimatymus. Kartą jis sutiko labai panašaus likimo merginą, jie atvirai išsipasakojo savas bėdas, o kadangi abu jau žinojo, kad nemoka užmegzti santykių su priešingos lyties atstovais, nusprendė susituokti. Ir jie susituokė, susilaukė vaikelio, tačiau žmona vis dažniau būdavo nepatenkinta ir pikta, ji kartais net kartodavo mamos žodžius, koks jis nevykęs vyras, nes negali ilgiau išdirbti viename darbe.

Ką galima pakeisti?

Susiklosčiusi situacija tikrai sunki ir varginanti, net ir specialistui nėra paprasta ją pakeisti. Esminė rekomendacija panašių problemų turintiems žmonėms – mokytis kalbėti apie tai, kas svarbu yra čia ir dabar, ir sugebėti atsiskirti nuo jau nebereikšmingų praeities įvykių ar žmonių.

 Ketvirta istorija

Kai namie trūksta šilumos…

Į mane besikreipusi vidutinio amžiaus moteris pasakojo, kad užaugo daugiavaikėje šeimoje, tad jai teko daug rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. Laiko, praleisto bendraujant su tėvais, ir mamos, esančios puikios nuotaikos, ji beveik neprisimena. Ji neturėjo galimybės lankyti būrelių, nors ir buvo labai gabi. Visą laiką, atlikusį nuo pamokų, turėjo skirti namų ruošos darbams ir vaikų priežiūrai.

Jos mama buvo valdingo būdo. Kaip kad dažnai nutinka, kai moteris valdinga, vyras ėmė išgėrinėti. Laikui bėgant tai tapo nuolatinių barnių šeimoje pretekstu. Mama darėsi vis šaltesnė ir piktesnė, o tėtis – vis dažniau girtas. Nebuvo šilti ir mergaitės santykiai su broliais, seserimi. Tai buvo pilna niūrių prisiminimų vaikystė.

Kas iš to išeina?

Vėliau moteris sukūrė šeimą, bet išsiskyrė. Vėl kūrė naujus santykius ir vėl skyrėsi. Tas pats scenarijus kartojosi ne kartą. Moteris tapo labai panaši į savo mamą, net pašaliniai ėmė tą kartoti. Moteris pyko dėl tokių lyginimų, bet ir pati ėmė jausti, kad tai tiesa.

Jos valdingumas, noras pažeminti ir pašiepti vyrą, noras būti už jį reikšmingesnei bei svarbesnei vyrą skatino vis dažniau išgerti ir santykiai baigėsi skyrybomis.

 Ką galima pakeisti?

Šiuo atveju buvo susitelkta į moters santykius su tėvais, į tai, kaip ji suvokia vyro ir moters vaidmenį šeimoje, padirbėta su jos savivertės stiprinimu, ir situacija ėmė keistis į gera.

Beje, jeigu dabartinių suaugusių vaikų tėvai matytų juos ašarojančius dėl dėmesio ir bendravimo trūkumo, užgauliojimų, jie tikrai stengtųsi ir ieškotų būdų daug ką daryti kitaip. Ir tikrai rastų valandėlę kas vakarą pasėdėti, pakalbėti, pažaisti su savo vaiku.

Atmintinė, skirta ir vaikui, ir suaugusiajam

  1. Nesvarbu, kur esi ir koks kelias tavęs laukia, žinok, kad jo gale – šviesa.
    2. Nesitikėk ir nereikalauk. Tiesiog daryk, ką gali. Kai padarysi, ką gali, įvyks tai, kas turi įvykti, arba pamatysi, ką turi daryti toliau.
    3. Tu neprivalai padaryti visko iš karto. Įkvėpk ir daryk tai, kas svarbiausia. Tu geriausiai žinai, kas tai.
    4. Nesisielok, jei tavo pasirinktam keliui nepritars tie, kuriems nesvarbu, kur tu eini.
    5. Nemokėk per didelės kainos už tai, kas turi per mažai vertės.
    6. Jeigu netiki laiminga pabaiga, ieškok naujos pradžios.
    7. Tuos, kurie tau brangūs, brangink.
    8. Viską atleisk tiems, kurie tave užgavo netyčia. Atleisk ir tiems, kurie tai padarė tyčia – tiek, kiek gali.
    9. Kartais tu suklupsi, tai nieko baisaus. Tu stiprus, o stiprūs žmonės žino, ką reikia daryti toliau: kelkis ir eik.

Meno terapeutė, psichologė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė

Publikuota žurnale „Mažylis“.

Kalbino Gintarė Kairytė.

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on VKShare on TumblrPin on PinterestEmail this to someonePrint this page

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *