Poatostoginis sindromas: grįžimas į realybę

Atostogos – laikas, kai norisi viską pamiršti, kaip sakoma, „išsivalyti failus“, ir apie nieką negalvoti. Tačiau šis nuostabus laikas pralekia greitai, ir ateina metas vėl pasisveikinti su realybe…

Toji realybė daugeliui sukelia bjaurią nuotaiką. Krizę. Galime ją vadinti „poatostoginiu“ sindroatostogosmu ir palaukti, kol praeis savaime.
Bet jeigu nepraeina? Jeigu nepraeina savaitėmis, mėnesiais, o kai kam, tiesą sakant, ir metų metais? Jeigu taip jaučiatės visą laiką, išskyrus atostogas? Ką daryt tada?

Nebelaukti, kol praeis savaime!

Padaryti dėl savęs kai ką naudinga. Pirmiausiai – sąžiningai atsakyti sau į tris svarbiausius klausimus. Bent vieną dieną per atostogas skirkite tam laiko. Nes kai dirbate, tam laiko nerandate…

Paklauskite savęs ir sąžiningai sau atsakykite, ar esate tuo, kuo norite būti, nesiaukodami ir nieko neaukodami.

Kalbame apie gyvenimo balansą. Apie tai, kad neverta aukoti vienos gyvenimo srities vardan kitos, nes tai prie gero nepriveda. Kai kurie žmonės taip pasiaukojamai dirba, kad vieną dieną pamato, jog nieko, be savo darbo, jau nebeturi: nei sveikatos, nei artimų santykių, nei draugų…

Ar verta būti sėkmingu verslininku, bet su šlubuojančia sveikata? Ar verta įgyvendinti pelningą projektą, sumokėjus už jį gerų santykių su žmona/vyru/vaikais kainą?

Gyvenimo ratas nesisuka sklandžiai, jei dėl karjeros aukojame pomėgį ar santykius, arba atvirkščiai: dėl geresnių santykių aukojame darbą arba atsisakome savo pomėgio.

Nebūsime patenkinti, jei susikoncentruosime į savo fizinę sveikatą, bet užleisime dvasinius reikalus – arba atvirkščiai: įnikę į dvasinę sritį, nebesirūpinsime kūnu. Nesijausime gerai, jei dėl pramogų ir draugų paaukosime galimybę pabūti vieni. Arba jei izoliuosime save ir atsisakysime draugų bei pramogų. Trumpiau tariant, kartkartėmis savo gyvenime verta atlikti reviziją: ko jame yra per daug ir ko – per mažai.

Antras naudingas klausimas sau pačiam – ko dar norėčiau pasiekti, kol esu gyvas?

Daugelis žmonių atsakys, jog norėtų veikti tą ir aną, bet per dienas ir naktis turi dirbti tai, ko nenori, tam, kad užsidirbtų pragyvenimui. Viskas suprantama, netgi pateisinama, bet – tik tam tikrą laiką. Ne visą gyvenimą.

Dabar trumpam pamirškite pinigus ir pagalvokite, kuo norėtumėte užsiimti, jeigu jie neturėtų reikšmės arba jei tas užsiėmimas leistų jums uždirbti.

Pagalvokime, ką konkrečiai galite padaryti šiuo atveju dėl savęs. Neraginu mesti darbo ir užsiimti tuo, kas malonu, tačiau neduoda pajamų. Tik sakau, jog galite skirti savo mėgstamai veiklai bent mažą dalį laiko. Kaip sakė išminčius Laodzi, tūkstančio žingsnių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Eikite tuo keliu vadovaudamiesi sveika nuovoka ir intuicija.

Jeigu klausimas „Ko dar norėčiau pasiekti, kol esu gyvas?“, jums sukėlė mintis apie geresnius santykius su artimu žmogumi, vadinasi, turite pagalvoti, kokių santykių iš tikro norite. Imkite tušinuką ir surašykite ant popieriaus: tai padės susigaudyti. Dažnai būna, kad žmogus pats nežino, ko nori, o tikisi (reikalauja) kažko iš kito. Todėl verta konkretizuoti, užrašyti ir tada pasakyti savo antrajai pusei.

Jeigu sąžiningai atsakėte į minėtus du klausimus, metas pateikti sau trečią klausimą: ką aš pats/pati darau (o jei nedarau, tai nuo šiol galiu daryti) dėl geresnio savo gyvenimo balanso?

Šį klausimą verta sau pateikti kasdien.

Saulėtų, nuotaikingų, įdomių jums atostogų ir lengvo, sklandaus nusileidimo „į realybę“!

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on VKShare on TumblrPin on PinterestEmail this to someonePrint this page

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *