Judesio – šokio terapijos užsiėmimų dalyvių atsiliepimai

Vasario 8 d. 18.00 val. Judesio-šokio terapija džiaugsmui ir sveikatai Klaipėdoje.

Kaip lengviau: judesiu ar žodžiu išlieti emocijas?

Atsikratyti baimės, išsivaduoti iš liūdesio ar patenkinti smalsumą – į pirmuosius šokio terapijos užsiėmimus atvedė skirtingos priežastys, tačiau daugelis išdrįsusiųjų būtinai žadėjo sugrįžti.

Sandra: „Iš pradžių dvejojau, ar eiti. Bet atėjus, supratau, kad dar norėsiu sugrįžti. Man buvo visai nesvarbu, ar kiti į mane žiūri, kaip aš šoku. Jaučiausi taip lyg būčiau viena su savimi. Turėjau labai įtemptą dieną, o dabar išeinu visai kitomis mintimis ir nuotaikomis. Iki tol nebuvau nieko panašaus išbandžiusi. Perskaičiusi „Facebooke“ skelbimą, pasikviečiau draugę ir pusseserę. Visos trys labai džiaugiamės, kad atėjome. Kas šiandien buvo sunkiausia? Šiandien viskas lengvai pavyko, nors gyvenime turiu daug kompleksų“.

Užsiėmimo pradžioje užkliuvo liūdnas moters veidas. Buvo akivaizdu, kad ji išgyvena sunkų gyvenimo etapą. Pasibaigus šokio terapijai, liūdnoji moteris šypsojosi.

Audra: „Šį mėnesį bus dveji metai, kai netekau vyro. Nuo liūdesio nepabėgsi. Atėjau padėti sau. Man nelabai norėjosi judėti. Bet stengiausi klausytis kūno ir judėjau, kiek norėjosi. Labiausiai patiko meditacija atsigulus, kai jauti tik savo kūną ir muziką“.

Eglė: „Gal iš pradžių norėjosi daugiau judesio, laisvės. Įsivaizdavau, kad šoksime non-stop. Paskui supratau, kad visko buvo tiek, kiek reikia. Iš pradžių gal nebuvo jauku, kai šoki šalia nepažįstamų žmonių. Bet paskui atsipalaiduoji, ir viskas gerai. Prieš užsiėmimą kolegei juokiausi, kad galėsime išsišaukti. Bet kai visi šaukė, aš šito negalėjau padaryti. Neišleidau nė garso. Nors paskui atsipalaidavau ir dabar viskas gerai. Esu šokusi tautinius, linijinius ir šiuolaikinius šokius, bet čia ta patirtis visai nepadėjo“.

Germanas: „Atėjau ir kol kas nelabai suprantu kur. Tokie užsiėmimai mūsų mentalitetui, lietuviams labai reikalingi. Mūsų bėdos kyla iš nesibaigiančių darbų, vienatvės, streso. Čia gal gera galimybė tiems, kurie nenori eiti į sporto klubą, bet nenori ir vieni šokti. Iš šalies atrodo gana keistai, bet įsilieji ir tiek. Nėra lengva va taip ateiti ir šokti. Vienu metu gal net norėjosi pajausti būgnų gausmą, tokį stiprų jausmą“.

Sandra: „Visada kompleksavau šokti, bet kvietimą priėmiau kaip iššūkį. Per tas porą valandų buvo emocijų nuo… iki. Kartais norėdavosi net išeiti, vyko vidinė kova, o kartais, atvirkščiai, įsijungdavo toks draivas, vaikiškas smagumas, kai leidi sau vėl būti vaiku ir negalvoji apie aplinkinius. Judėti, klausantis kūno, nėra lengva. Nes juk didžiąją gyvenimo dalį mokomės, kaip save varžyti. Pradėjau suprasti, kodėl primityviomis vadinamos tautelės šoka ritualinius šokius ir kiek daug tame prasmės. Įdomiausia, kad lengviausiai pasidavė užduotys, kurios iš pradžių atrodė bus sunkiausios. Per juoko terapiją, kai dauguma juokėsi, negalėjau išspausti nė garso, o kai vėliau antrą kartą pažiūrėjau nufilmuotą epizodą, kur šokau, taip prisijuokiau. Va, tada buvo geriausia juoko terapija“.

Visą informaciją apie renginį skaitykite čia: https://www.facebook.com/events/956466867848840/

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on VKShare on TumblrPin on PinterestEmail this to someonePrint this page

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *